Antrasis Velykų Sekmadienis - Dievo Gailestingumo šventė

Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“. Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu, – nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“. Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“. Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas“! Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“ Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą. (Jn 20, 19–31)

MŪSŲ TIKĖJIMAS (Mons. Adolfas Grušas)

Antrąjį Velykų sekmadienį pamokslininkai, sakyčiau, visai nekaltai užsipuola apaštalą Tomą. Jei liturginiame kalendoriuje nebūtų jo vardo šventės liepos 3 dieną, netgi, ko gero, tektų suabejoti, ar jį tikrai galime vadinti šventuoju.
Ir visa tai tik dėl jo žodžių: Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįdėsiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu?
Man asmeniškai apaštalas Tomas kelia didelę simpatiją. Atrodytų, jaučiu jį arti savęs tada, kai susiduriu su tikėjimo sunkumais. Lengvai galiu įsivaizduoti jį greta, kuomet ateina nuovargio, nusivylimo ir pasimetimo akimirkos. Jis reikalingas kiekvienam tikinčiajam, praeinančiam tamsos momentus, abejojančiam, nejaučiančiam vidinio įsitikinimo, svyruojančiam savo pasirinkimuose.
Lydimi apaštalo Tomo pavyzdžio mes pas Viešpatį ateiname gal ir vėluodami, bet tikrai ateiname. Netgi gali susidaryti įspūdis, kad Išganytojas kaip tik laukia tų, „vėluojančiųjų“, o ne pirmaujančių, kurie viską žino iš karto ir tuojau pat, tačiau nepažįsta sunkumų, nejaučia tikėjimo kelionės aštrių kampų, nežino, kaip skauda širdį, neradus atsakymų į varginančius klausimus.
Tomo kelionė link prisikėlusio Viešpaties žaizdų žymių buvo apsupta abejonių ir netikrumo, tačiau jo susitikimas su Jėzumi buvo tikrai nuostabus.
Kartais pagalvoju: kas būtų atsitikę, jei Jėzaus pasirodymo Velykų vakarą Paskutinės Vakarienės kambaryje metu ten būtų pritrūkę ne Tomo, o kurio nors kito, sakykim, kad ir apaštalo Petro? Kaip būtų pasielgęs jis, jau anksčiau pajutęs visą išdavystės kartėlį? O kaip sureaguotume mes, jei tektų išgyventi Tomo situaciją?
Žinau, kad istorija nepakenčia permainų ir mes tuo labiau nepakeisime Evangelijos, tačiau klausimas tebelieka aktualus: kuo mes galime didžiuotis ir kuo remtis, kad galėtume jaustis verti pamokyti vargšą apaštalą Tomą? Kokius bandymus esame praėję mes, ir kokius matomus ženklus galėtume parodyti, patvirtindami savo tikėjimo vertę?
Ar tik todėl, kad Jėzus pasakė: Palaiminti, kurie tiki nematę, mes jau turime teisę tuo didžiuotis?
Šis sekmadienis kaip tik ir yra proga mums visiems rasti savyje garbingumo ir drąsos patikrinti savo tikėjimą.
Šiuo atveju negalime remtis kitų liudijimais. Tenka patiems tarsi atsistoti prieš veidrodį, galintį atspindėti žmogaus vidų, ir, pažvelgus į jį, nekaltinti veidrodžio, jei jis parodys nedailų ir spuoguotą mūsų sielos veidą.
Mums paprasčiausiai reikia suvokti, kas yra ir kas nėra tikėjimas, kad vienas dalykas yra tikėti, o kitas… tikėti, kad tikime.
Kai viskas sekasi gerai, galime džiaugtis gera sveikata, neturime didelių problemų, kai pats Dievas, atrodo, laimina mūsų sumanymus, tada galime susikurti iliuziją, kad mūsų tikėjimas yra nepajudinamas. Tačiau pakanka, kad mūsų gyvenimo horizonte susikauptų tamsūs išmėginimų debesys, atsirastų sunkumų, nemalonių susidūrimų, ligų, gedulo, nepaliaujamų nemalonumų, ir ne kartą mūsų tikėjimas baugiai susvyruoja.
Lengva pasitikėti Dievu, kai viskas sekasi gerai, tačiau kur prapuola mūsų ištikimybė, kai, atrodo, iš po kojų pradingsta žemė, kai nebegalime pasitikėti tais, kuriais pasitikėjimo iki tol, kai pajuntame savo pačių menkumą? Ar ir tada pajėgiame liudyti savo „nesvyruojantį“ tikėjimą?
Kaip tik tuo momentu ir vertėtų prisiminti apaštalą Tomą, kuris nemėgino slėpti savo tikėjimo abejonių, troško viską patirti pats asmeniškai, bet, atsidūręs prieš Prisikėlusįjį, nieko daugiau nebetroško ir nedvejodamas ištarė: Mano Viešpats ir mano Dievas!
Ar mes esame pasirengę pakartoti tuos žodžius?…