Šiuo metu Zimbabvė, pietinėje Afrikos dalyje esanti valstybė, išgyvena itin sunkius
laikus. Aids epidemija šioje šalyje pasiekė ypač didelį mąstą – manoma, kad šia mirtina
liga serga apie penktadalį gyventojų ir kasdien ja užsikrečia keli šimtai žmonių,
vaikų mirtingumas per pastaruosius keliolika metų išaugo dvigubai, vidutinė moterų
gyvenimo trukmė tesiekia 30-35 metus. Tarsi to būtų negana, pastaraisiais metais šalis
kentėjo nuo sausros. Ilgamečio valstybės diktatoriaus Robert Mugabe valdymas atvedė
prie visiško ekonominio gyvenimo žlugimo. Infliacijai pasiekus 1600 procentų, šioje
šalyje pinigai neteko vertės, o tai reiškia, kad grįžta prie natūrinių mainų. Tokia
padėtis išbaidė ir užsienio investicijas. Švietimo ir medicinos sistemos, kuriomis
anksčiau ši šalis didžiavosi prieš kitas Afrikos valstybes, praktiškai nebeveikia,
jaunimas masiškai nebelanko mokyklų, valstybei nebeišgalint finansuoti visuotinio
skiepijimo nevaldomai plinta maliarija. Našlaičių skaičius yra bauginantis. Pastaraisiais
mėnesiais šalyje socialinis klimatas ypač įkaito po to, kai 83 metų prezidentas Mugabe
griebėsi veiksmų, kurie užtikrintų jo vadovavimą valstybei ir po 2008 metų, kada formaliai
baigiasi viena iš daugelio jo prezidentavimo kadencijų. Jis ėmėsi represijų prieš
opoziciją ir žiniasklaidą. Guodžia tai, kad kol kas išvengta masinio kraujo praliejimo
ir ginkluoto pilietinio karo.
Zimbabvės vyskupai, reaguodami į šią skaudžią
situaciją, prieš pat Velykas paskelbė sielovadinį laišką antrašte „Dievas išklauso
prispaustųjų šauksmą“.
Jame dabartinė padėtis nedviprasmiškai apibūdinama kaip
iš tiesų „gili, pavojinga krizė“. Tačiau, anot vyskupų, paradoksaliai tokia skausminga
krizė gali tapti nauja pradžia, išprovokuoti širdžių ir protų pasikeitimą. Bent jau
krikščioniškas tikėjimas kviečia tūrėti tokią viltį. Krikščionių yra, pažymėjo Zimbabvės
ganytojai, visuose šalies socialiniuose sluoksniuose ir jie turi leistis vedami tokios
vilties.
Krizės priežasčių yra daug ir visokių, tačiau vyskupai pabrėžė, kad
svarbiausia iš jų yra blogas valdymas, kuris, savo ruožtu, susijęs su dvasine ir moraline
krize.
Blogas valdymas, rodos, suparalyžavo viską: ne tik švietimo ir sveikatos
apsaugos sistemas, bet taip pat viešojo transporto funkcionavimą, gyventojų aprūpinimą
vandeniu ir elektra. Nestebina, kad tokiose sąlygose beveik kiekvienas stengiasi pasinaudoti
savo tarnybine padėtimi, taip sukuriant masinę korupciją.
Baugina tai, kad
susikūrę žalingi socialiniai įpročiai bus perduoti jaunuoliams, kurie sudaro apie
pusę šalies gyventojų. Tai reiškia, kad dabartinės padėties atgarsiai jausis ir po
dešimčių metų.
Nedviprasmišku vyskupų vertinimu, nepaisant „šlovingos“ socialistinės
revoliucinės retorikos apie ginkluotą kovą prieš kolonizatorius, visos kolonijinės
kontrolės struktūros išliko, o valdžion atėję „revoliucionieriai“ jas netgi dar labiau
sugriežtino. Šaliai iškovojus nepriklausomybę kolonijinį elitą pakeitė vietinis elitas
ir tai beveik visos permainos per 27 pastaruosius metus. Nelygybė ir neteisingumas
išliko tie patys, o demokratinės teisės pamintos kaip ir anksčiau.
Reikia naujos
konstitucijos, naujos socialinės ir ekonominės politikos. Visa tai gali padaryti tik
tokie politiniai lyderiai, kurie to nori, kurie turi tokias vertybes ir tokius moralinius
įsitikinimus. (rk)