Balandžio 16 – 20 d.d. vyks Popiežiškosios Biblijos komisijos sesija.

Komisijos darbą pirmadienį atidarys jos pirmininkas Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas kardinolas William Levada, o eiliniams posėdžiams kiekvieną dieną vadovaus generalinis sekretorius jėzuitas tėvas Klemens Stock. Tęsdami praėjusių kelerių metų plenarinių asamblėjų tematiką, ir šiemet komisijos nariai kalbės apie biblinį moralės aiškinimą, apie Biblija grindžiamų tikėjimo ir moralės tarpusavio ryšius.

Popiežiškąją Biblijos komisiją 1902 metais įkūrė popiežius Leonas XIII, nurodydamas tris jos veiklos tikslus: skatinti Biblijos studijas tarp katalikų Bažnyčios narių, mokslo priemonėmis priešintis klaidingoms Šventojo Rašto interpretacijomis ir integruoti į bendrą Bažnyčios biblinių studijų kontekstą iškylančias įvairias naujas interpretacijas ir biblinių mokslų naujoves.

Po Vatikano II Susirinkimo Popiežiškoji Biblijos komisija buvo reformuota. Jos naujus statutus popiežius Paulius VI patvirtino 1971 metų birželio 27 dieną. Nuo tada ji yra Tikėjimo mokslo kongregacijos patariamasis organas. Taip pat ir komisijos vadovas visuomet yra Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas.

Pastaraisiais dešimtmečiais ir metais Popiežiškoji Biblijos komisija svarstė Biblijos mokymą apie moters vaidmenį visuomenėje ir tikinčiųjų bendruomenėje, Išsilaisvinimo teologijos naudotas Šventojo Rašto interpretacijas, krikščionybės įkultūrinimo biblinius pagrindus, Kristaus išganymo universalumą religinio skirtingumo pasaulyje kontekste, analizavo žydų ir krikščionių biblinių mokslų panašumus ir skirtumus. Pastaruoju metu Popiežiškosios Biblijos komisijos dėmesys sutelktas į Bažnyčios moralinio mokymo Biblines šaknis.

Kas yra moralė, kas yra dora – prigimtinė vertybė ar žmogaus racionalumo rezultatas? Ar žmogus pats sau nustato teisingo elgesio kriterijus, ar juos diktuoja daugumos valia, ar jie yra bendri visiems, nes įgimti, įgyti kartu su kiekvieno žmogaus žmogiškumu? Šios temos svarbios ne vien tikintiesiems, bet visiems žmonėms. Kiekvienas žmogus trokšta laimės ir sėkmės gyvenime. Tačiau šito troškimo realizavimo kriterijai, ypač šiais laikais, labai skiriasi. Palyginti dar netolimoje praeityje buvo suformuluotos teorijos, skelbiančios visišką proto ir valios savarankiškumą. Pasak šių teorijų, žmogus ne tik gali, bet privalo pats sau nusistatyti autonominius moralinius dėsnius ir pats nepriklausomai vertinti savo veiksmus. Tačiau jei šitaip suprantame žmogaus moralinį veikimą, iškyla neišsprendžiamas laisvės ir bet kokio įstatymo konfliktas. Šio konflikto sprendimą ir kartu visa apimančio moralinio įstatymo paaiškinimą, pateikia Biblija. Kūrėjas kiekvienam žmogui suteikė prigimtinį įstatymą, kuris yra kelrodis pasirinkimams ir veiksmams. Dėl to Šventasis Raštas, Tradicija ir Bažnyčios mokymas skelbia, jog tikrąjį savo pašaukimą žmogus vykdo ne tuomet kai atmeta Dievo įstatymą, bet tuomet kai jo laikosi. Dievo įstatymas nesumažina ir nepanaikina žmogaus laisvė, bet priešingai, ją garantuoja ir ją skatina, nes, kaip skelbia Katalikų Bažnyčios Katekizmas, „laisvė tampa tobula, kai lygiuojasi į Dievą, kuris yra mūsų laimė“.

Pastarosios kelios mintys buvo paimtos iš Popiežiškosios Biblijos komisijos pernykštės plenarinės sesijos. Kaip sakyta, ta pati Biblijos ir moralės tematika bus svarstoma ir šiemetiniame susitikime, kuris prasidės ateinantį pirmadienį. (jm)