Velykų oktavos trečiadienio bendroji audiencija

Kaip jau minėta mūsų laidose, Romoje vadovavęs Velykų Tridieniui ir Viešpaties Prisikėlimo iškilmei, sekmadienį popiežius išvyko į Castelgandolfo rezidenciją. Vasaros rūmuose įvyko Velykų pirmadienio vidudienio maldos susitikimas. Castelgandolfe Popiežius bus iki šeštadienio vakaro. Tačiau šio trečiadienio bendroji audiencija įvyko Šv. Petro aikštėje. Popiežius kelioms valandoms buvo parvykęs į Romą, susitiko su maldininkais ir, po audiencijos, vėl išvyko į Castelgandolfą.

Bendrosios audiencijos katechezę, kaip įprasta iškart po Velykų, Popiežius skyrė šiomis Velykų oktavos dienomis liturgijoje švenčiamam Viešpaties Prisikėlimo slėpiniui. „Viešpats tikrai prisikėlė. Dabar jis pats mums kartoja: Nemirsiu, bet būsiu gyvas. Nusidėjėliams jis sako: Jums bus atleistos nuodėmės, nes aš esu nuodėmių atleidimas. Visiems jis skelbia: Aš esu išganymo Velykos; aš esu už jus paaukotas Avinėlis; aš esu jūsų atpirkimas; aš esu jūsų gyvenimas; aš esu jūsų prisikėlimas, jūsų šviesa, jų išganymas: aš esu jūsų karalius. Aš jus nuvesiu pas Tėvą“. Šitaip, kartodamas Prisikėlusiojo žodžius, rašo antrojo amžiaus autorius Melitonas Sardietis.

Šiomis dienomis,- kalbėjo Popiežius,- liturgija kalba apie keletą prisikėlusio Jėzaus susitikimų: su Marija Magdaliete ir kitomis moterimis, rytojaus dieną po šabo atskubėjusiomis prie kapo; su apaštalais susirinkusiais Vakarienės bute; su Tomu ir kitais mokiniais. Šitie Priskėlusiojo pasirodymai ir mus ragina pasigilinti į Velykų žinios esmę, skatina eiti tuo dvasiniu keliu, kuriuo ėjo tie, kas sutiko ir atpažino Jėzų pirmosiomis dienomis po velykinių įvykių.

Evangelistas Jonas pasakoja, kad jis pats ir Petras, iš Marijos Magdalietės išgirdę apie prisikėlimą, lenktyniaudami nuskubėjo prie kapo. Pasak Bažnyčios Tėvų, šitos dviejų apaštalų lenktynės yra pavyzdys visiems tikintiesiems; visi privalome lenktyniaudami skubėti pas Kristų. O ką pasakyti apie Mariją Magdalietę? Ji juk verkdama pasiliko prie tuščio kapo ir troško, kad jai kas nors pasakytų kur padėjo Mokytoją. Tačiau ir ji atpažįsta Prisikėlusįjį, kai jis pats ją pavadina vardu. Tad ir mes, jei nuoširdžiai Viešpaties iškosime, jis pats išeis mūsų pasitikti ir pavadins mus vardu.

Velykų oktavos trečiadienio liturgija pasakoja apie Kristaus susitikimą su Emauso mokiniais. Jie nusivylę ir nuliūdę dėl Mokytojo mirties, ėjo namo. Kelyje jie sutiko Viešpatį, bet iš karto jo neatpažino. Akys jiems atsivėrė tik tuomet, kai užėjęs į jų namus, jis paėmė duoną, palaiminęs ją laužė ir davė jiems. Tačiau tą akimirką jis dingo iš jų akių. Šv. Augustinas, komentuodamas šį Evangelijos epizodą, sako: „Jėzus laužo duoną, ir jie jį atpažįsta. Taigi, nesakykime, kad mes nepažįstame Kristaus! Jei jį tikime, vadinasi jį pažįstame! Dar daugiau – jei jį tikime, mes jį turime! Su Emauso mokiniais Kristus sėdėjo prie stalo, o mes jį turime savo sieloje, savo širdyje. O juk širdis yra svarbiau negu namai“.

Apaštalų Darbų knygos prologe, Lukas sako, jog prisikėlęs Kristus mokiniams „pateikė daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis ir aiškindamas apie Dievo Karalystę“ (Apd 1, 3). Reikia deramai suprasti šitą tvirtinimą,- sakė Popiežius. Kristus prisikėlimu negrįžo į ankstesnį gyvenimą, kaip Lozorius. Velykos, kurias mes švenčiame, pastebi šv. Bernardas, reiškia „perėjimą“, o ne „grįžimą“, nes Jėzus negrįžo į ankstesnę būseną, bet įžengė į naują ir galutinę šlovingą būseną.

Marijai Magdalietei Viešpats pasakė: „Nelaikyk manęs, aš dar neįžengiau pas Tėvą“ (Jn 20, 17). Šie žodžiai gali mus šiek tiek stebinti, ypač jei prisimename pasakojimą apie susitikimą su Tomu. Ten, Vakarienės bute, Prisikėlusysis leidžia Tomui paliesti savo žaizdas ir įsitikinti, kad tai tikrai jis. Iš tiesų,- kalbėjo Popiežius bendrosios audiencijos dalyviams,- šitie du epizodai vienas kitam neprieštarauja, o priešingai – vienas padeda geriau suprasti kitą. Marija Magdalietė norėtų, kad jos Mokytojas būtų toks kaip anksčiau, ji norėtų užmiršti jo kryžiaus dramą. Tačiau bendravimas su vien žmogiškuoju Kristumi jau neįmanomas. Norint su juo bendrauti, nereikia grįžti atgal, bet reikia užmegzti naują ryšį, reikia žengti pirmyn. Šitai pabrėžia šv. Bernardas: „Kristus mus kviečia į savo Velykas, į naują gyvenimą... Dairydamiesi atgal, mes jo nematysime“. Būtent tai įvyko Kristaus susitikime su apaštalu Tomu. Kristus jam parodė savo žaizdas, ne tam, kad kryžius taptų vien praeičiai priklausančiu atsiminimu, bet tam, kad ateityje kryžius nebūtų užmirštamas. Žvilgsniai jau nukreipti į ateitį. Mokinio pareiga – skelbti Mokytojo mirtį, prisikėlimą ir jo naują gyvenimą. Jėzus netikintį savo bičiulį ragina paliesti žaizdas, nes nori, kad jis būtų jo prisikėlimo liudytojas.

Brangieji broliai ir seserys,- sakė Popiežius trečiadienio katechezės pabaigoje,- ir mes, kaip Marija Magdalietė, kaip Tomas ir visi kiti apaštalai, esame kviečiami būti Kristaus mirties ir prisikėlimo liudytojais. Negalime šios žinios palikti tik sau patiems. Turime skelbti pasauliui: „Mes matėme Viešpatį“. Tepadeda mums Mergelė Marija ragauti tikro velykinio džiaugsmo, kad Šventosios Dvasios remiami būtume pajėgūs skelbti jį visur kur gyvename ir dirbame. Dar kartą visiems: Džiugių Velykų! (jm)