Broliai ir seserys visame pasaulyje, geros valios vyrai ir moterys!
Kristus
prisikėlė! Ramybė jums! Šiandien švenčiame didįjį slėpinį, krikščionių tikėjimo ir
vilties pagrindą: Jėzus iš Nazareto, Nukryžiuotasis, trečiąją dieną prisikėlė iš numirusių,
kaip Šventajame Rašte buvo išpranašauta. Šiandien vėl nustebę girdime tą žinią, kurią
pirmosios dienos po šabo rytą angelai paskelbė Marijai Magdalietei ir kitoms prie
kapo atskubėjusioms moterims: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis
prisikėlė!“ (Lk 24, 5-6).
Nesunku įsivaizduoti ką aną akimirką jautė tos moterys:
liūdesį ir nusivylimą dėl Viešpaties mirties ir nustebimą dėl neįtikėtino, nepaprasto
įvykio. Tačiau kapas buvo atidarytas ir tuščias: kūno jame nebuvo. Moterų įspėti,
Petras ir Jonas atskubėjo prie kapo ir įsitikino, kad jos sakė tiesą. Kryžiaus papiktinimas
buvo labai rimtas apaštalų tikėjimo Jėzumi, lauktuoju Mesiju, išbandymas. Kai jis
buvo suimtas, nuteistas ir nukryžiuotas, apaštalai pabėgo, o dabar jie, vėl draugėn
susirinkę, sumišę ir nustebę. Tačiau pats Prisikėlusysis išsklaido jų abejones ir
patenkina jų tikrumo troškimą. Tas susitikimas nebuvo nei sapnas, nei iliuzija, nei
subjektyvus įsivaizdavimas, bet savo netikėtumu jaudinantis tikras įvykis. „Atėjo
Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: Ramybė jums!“ (Jn 20, 19).
Tie žodžiai iš
naujo uždegė vos rusenusį jų tikėjimą. Apaštalai pranešė Tomui, nedalyvavusiam tame
pirmajame susitikime: Taip, Viešpats padarė tai, ką buvo žadėjęs; jis tikrai prisikėlė,
mes jį matėme ir lietėme! Tačiau Tomas nustebęs abejojo. Po aštuonių dienų antrą kartą
atėjęs į vakarienės menę, Jėzus tarė: „Pridėk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas.
Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebūk netikintis – būk tikintis!“ Apaštalo
atsakymas virto jaudinančiu tikėjimo išpažinimu: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn
20, 27-28).
„Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Ir mes kartojame šį Tomo tikėjimo
išpažinimą. Būtent jo žodžius parinkau šiemetiniam velykiniam sveikinimui, nes šiandien
žmonija laukia, kad krikščionys liudytų Kristaus prisikėlimą; žmonija trokšta su juo
susitikti ir pažinti jį – tikrą Dievą ir tikrą Žmogų. Šio apaštalo asmenyje mes atpažįstame
daugelio dabartinių krikščionių abejones ir netikrumą, daugybės mūsų laikų žmonių
nusivylimą, tačiau kartu jame mes galime iš naujo atrasti ir tikėjimą, jog Kristus
dėl mūsų mirė ir prisikėlė. Šis, per amžius iš kartos į kartą apaštalų įpėdinių perduodamas
tikėjimas yra gyvas, nes prisikėlęs Viešpats daugiau nebemiršta. Jis gyvena Bažnyčioje
ir tvirtai ją veda į galutinį amžinojo išganymo pažado išsipildymą.
Mus visus,
kaip Tomą, gundo netikėjimas. Skausmas, blogis, neteisybės, mirtis, ypač kai kenčia
nekaltieji – kai karų, terorizmo, ligų ir bado aukomis tampa vaikai – argi visa tai
nėra išbandymas mūsų tikėjimui? O vis dėlto, kad ir kaip būtų keista, būtent tuomet,
Tomo netikėjimas pasirodo esąs brangus ir naudingas, nes padeda mums atsikratyti klaidingo
Dievo suvokimo ir atrasti tikrąjį jo veidą: veidą Dievo, kuris Kristuje prisiėmė kenčiančios
žmonijos žaizdas. Tomas gavo iš Viešpaties ir perdavė Bažnyčiai Kristaus kančia ir
mirtimi užgrūdinto ir susitikimu su Prisikėlusiuoju sutvirtinto tikėjimo dovaną. Tas
tikėjimas buvo beveik miręs, bet jį atgaivino prisilietimas prie Kristaus žaizdų.
Savo žaizdose Prisikėlusysis ne paslėpė, bet parodė ir dabar visiems teberodo žmogaus
kančias ir vargus.
„Jūs esate išgydyti jo žaizdomis“ (1 Pt 2, 24), šiais žodžiais
Petrais kreipdavosi į pirmuosius atsivertusiuosius. Šitos žaizdos Tomui iš pradžių
buvo kliūtys tikėjimui, nes jos bylojo apie Jėzaus palaimėjimą. Tačiau tos pačios
žaizdos, susitikus su Prisikėlusiuoju, tapo pergalingos meilės įrodymais. Šitos žaizdos,
kurias Kristus prisiėmė iš meilės mums, padeda mums suprasti kas yra Dievas ir taip
pat ir mus skatina išpažinti: „Mano Viešpats ir mano Dievas“. Tik tas Dievas, kuris
myli iki galo ir kuris prisiima mūsų žaizdas ir mūsų skausmą, ypač nekaltą kentėjimą,
yra vertas tikėjimo.
Kiek daug pasaulyje žaizdų, kiek daug skausmo! Daug stichinių
nelaimių ir žmonių tragedijų, daug aukų ir milžiniški nuostoliai. Visų pirma galvoju
apie tai, kas neseniai įvyko Madagaskare, Saliamono Salose, Lotynų Amerikoje ir kituose
pasaulio regionuose. Galvoju apie bado rykštę, apie nepagydomas ligas, terorizmą ir
žmonių pagrobimus, apie tūkstantveidį smurtą – kartais teisinamą religijos vardu
– apie panieką gyvybei ir žmogaus teisių nepaisymą, apie žmonių išnaudojimą. Užuojautos
kupinu žvilgsniu žiūriu į vargus, kuriuose kenčia daug Afrikos regionų. Darfūre ir
kaimyninėse šalyse padėtis vis dar yra katastrofiška, o humanitarinės pasekmės nepakankamai
rimtai įvertintos. Kinšasoje, Kongo Demokratinėje Respublikoje, pastarosiomis savaitėmis
vykę susirėmimai ir plėšikavimai išgąsdino, kad gali niekais nueiti šalies demokratėjimo
ir atkūrimo procesas. Somalyje atsinaujinusios kovos atitolina taikos perspektyvą
ir padaro sunkesnę viso regiono krizę, ypač kiek tai liečia migraciją ir prekybą ginklais.
Rimta krizė slegia Zimbabvę. Šalies vyskupai neseniai paskelbtame dokumente nurodė
vienintelį jos sprendimo būdą – maldą ir visų įsipareigojimą bendram labui.
Susitaikinimo
ir taikos reikia Rytų Timorui, kur netrukus vyks svarbūs rinkimai. Taikos reikia ir
Šri Lankai, kur tik derybomis įmanoma užbaigti ilgą kruviną konfliktą. Taikos reikia
vis labiau neramiam ir nestabiliam Afganistanui. Artimuosiuose Rytuose, greta viltį
teikiančių ženklų, jog prasidės Izraelio ir Palestiniečių valdžios dialogas, nieko
pozityvaus nematome Irake, kur nuolat liejasi kraujas, o civiliai gyventojai bėga
iš šalies; Libano politinės institucijos pasiekė mirties tašką, šalis negali atlikti
to vaidmens, kuris jai skirtas Viduržemio jūros regione ir rimtas pavojus gresia jos
ateičiai. Negaliu užmiršti ir sunkumų, kuriuos kasdien kenčia krikščionių bendruomenės.
Negaliu užmiršti krikščionių bėgimo iš Palaimintosios žemės, kuri yra mūsų tikėjimo
lopšys. Šitiems žmonėms su meile reiškiu dvasinį artumą.
Brangūs broliai ir
seserys, vilties kupinomis akimis prisikėlusio Kristaus žaizdose mes matome žmoniją
slegiančias blogybes. Prisikeldamas Viešpats nepanaikino kančios ir blogio pasaulyje,
bet savo malonės gausa juos nugalėjo nuo pat šaknų. Blogio įžūlumui jis priešpastatė
savo meilės visagalybę. Jis parodė mums kelią į taiką ir džiaugsmą. Tai mirties nebijanti
meilė. „Kaip aš jus mylėjau,- sakė apaštalams prieš mirtį, - kad ir jūs taip mylėtumėte
vienas kitą“ (Jn 13, 34).
Tikėjimo broliai ir seserys, kurie manęs klausotės
visame pasaulyje! Prisikėlęs Kristus gyvena tarp mūsų; jis yra geresnio rytojaus viltis.
Kartojame drauge su Tomu: „Mano Viešpats ir mano Dievas“, o mūsų širdyse teskamba
švelnūs, bet įpareigojantys Viešpaties žodžiai: „Kas nori man tarnauti, tegul seka
manim. Kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas“
(Jn 12, 26). Taip pat ir mes, vienybėje su juo, pasirengę už brolius guldyti gyvybę
(1 Jn 3, 16), tampame taikos apaštalais, d˛iaugsmo, kuris nebijo skausmo, skelbėjais,
prisikėlimo džiaugsmo skelbėjais. Prisikėlusio Kristaus Motina Marija teišmeldžia
mums šitą Velykų dovaną. Visiems linksmų šventų Velykų! (jm)