Viešpaties Prisikėlimas – Velykos

Pirmąją savaitės dieną, rytui brėkštant, moterys atėjo prie kapo, nešdamosi paruoštus tepalus. Jos rado akmenį nuritintą nuo kapo, o įėjusios vidun, neberado Viešpaties Jėzaus kūno. Jos sutriko ir nežinojo, ką daryti, bet štai prisiartino du vyrai spindinčiais drabužiais. Moterys išsigando ir nuleido žemyn akis, o tie vyrai prabilo: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė! Atsiminkite, ką jis yra jums sakęs, būdamas Galilėjoje: 'Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti!'“ Tuomet jos prisiminė Jėzaus žodžius. Moterys sugrįžo nuo kapo ir viską pranešė Vienuolikai ir visiems kitiems.  Tai buvo Marija Magdalietė, Joana, Jokūbo motina Marija; jos ir jų draugės papasakojo tai apaštalams. Tas pranešimas jiems pasirodė esąs tuščios šnekos, ir jie moterimis netikėjo. Vis dėlto Petras pašokęs nubėgo prie kapo. Žvilgtelėjo pasilenkęs ir mato tiktai drobules. Jis grįžo atgal, be galo stebėdamasis tuo, kas buvo atsitikę. (Lk 24, 1-12).

PRISIKĖLIMO ŽINIA, Mons. Adolfas Grušas

Reikia tik įsivaizduoti: išėjome aplankyti artimųjų kapo ir čia kažkas mums duoda užduotį, jog išgirstą žinią privalome perduoti visiems draugams, pažįstamiems, visiems, sutiktiems kelyje.

Kokią žinią galime nešti, grįždami iš kapinių? Tikriausiai, nereikia fantazijos, norint tai įsivaizduoti…

Tačiau nueinant nuo šio kapo perduodama žinia apie įsijungimą į gyvenimą.

Išganytojas metė iššūkį mirčiai, savo mirtimi galutinai nugalėdamas mirtį.

Todėl šiandien kapas yra tuščias.

Kodėl ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė!

Viešpaties prisikėlimas byloja taip pat ir apie mūsų gyvenimą. Mes irgi esame šios Kristaus pergalės dalyviai. Mes taip pat gyvename dėka Gyvojo.

Kai kuriose Rytų ikonose vaizduojamas Kristus, prikeliantis seną žmogų. Nesunku suvokti šio paveikslo simbolizmą: senasis žmogus – tai Adomas, žmogus, o tai reiškia – visa žmonija. Viešpats lenkiasi prie mirusios žmonijos, kad grąžintų jai gyvybę.

Dievas dar kartą lenkiasi prie žemės dulkių, kad taip pat, kaip ir „pirmąją dieną“ jai įpūstų savo kvapą, tačiau šį kartą gyvybė žmonijai suteikiama visiems laikams.

Ta proga mums reikia paklausti savęs: ar savo gyvenimu mes tikrai skelbiame gyvenimą? Anot prancūzų rašytojo Bernanos: „Ar mūsų veidas yra „prisikėlusiųjų“ veidas“?

Gal ne vieną kartą mes jaučiamės patogiau ten, kur yra skausmas, o ne ten, kur žmonės džiaugiasi? Nemaža dalis krikščionių įsivaizduoja, kad jų vieta yra prie kapo, o ne prie gyvenimo džiaugsmą liudijančio stalo.

Jėzus niekuomet nevengė susitikimo su skausmu., pakanka prisiminti Jo ašaras, išlietas prie savo bičiulio Lozoriaus kapo, susijaudinimą, apėmusį Jį, matant Najino našlę, raudančią prie savo sūnaus karsto, tačiau jis nesišalino ir triukšmingo vestuvių pokylio, o Jo priešininkai netgi pavadino Jį „rijūnu ir vyno gėrėju“.

Dievas yra gyvenimo, o ne mirties Dievas. Dievas stovi gyvenimo centre, o ne jo pakraščiuose.

Žvelgiant į kai kuriuos tikinčiuosius, susidaro įspūdis, kad jie liko įstrigę Didžiajame Penktadienyje. Kristaus prisikėlimo naujieną jie pateikia rimtais ir griežtais žodžiais, kuriuose, atrodo, aidi laidotuvių varpai… Besiklausant jų, galima pagalvoti, kad Dievas yra žmogaus džiaugsmo priešas, kad Jam nepatinka, jei kas nors džiaugiasi „šiame ašarų slėnyje“.

Tačiau yra ir tokių, kurie, atrodo, į Velykų rytą atėjo, pasinaudodami apylanka, apsukriai išvengdami nepatogaus ir varginančio kelio, vedančio per Golgotą. Sutrumpinus kelionę juk yra patogiau ir greičiau…

Jų skelbimas neturi autentiškumo, jis yra iškreiptas, be gyvybės, „išvalytas“ nuo bet kokių sunkumų ir aukos.

Apaštalas Paulius juos be dvejonių pavadintų „Kristaus kryžiaus priešais“.

Krikščionis tik tada pilnai paliudija savo tikėjimą, jei jo gyvenime susijungia dvi stotys: Golgota ir Prisikėlimas. Į Velykų ryto džiaugsmą ateinama tik per Didžiojo penktadienio tamsybes.

Tas, kuris pasilieka ant Golgotos, vėluoja į susitikimą su Gyvuoju Dievu.

Pamirštantieji kryžių niekuomet nepajėgs atpažinti Prisikėlusiojo, būtent, To, kuris savo rankose nešioja vinių žymes.

Ar esame pasirengę perduoti žinią apie Prisikėlusįjį?

Dar labiau norėtųsi paklausti: ar jaučiamės esą gyvais žmonėmis?…