Didįjį Penktadienį Šventasis Tėvas vadovavo Kristaus Kančios liturgijai. Popiežiaus namų pamokslininko homilija: Pasauliui reikia moters, reikia meilės.

Didžiojo Penktadienio pavakare popiežius Benediktas XVI Šv. Petro bazilikoje vadovavo Kristaus Kančios liturgijai. Kaip įprasta, homiliją šių pamaldų metu sakė ne Šv. Tėvas, bet Popiežiaus namų pamokslininkas tėvas Raniero Cantalamessa.

„Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina, jo motinos sesuo, ir Marija Kleopienė, ir Marija Magdalietė“ (Jn 19, 25). Šį kartą nekalbėsime apie Mariją, jo Motiną. Motinos buvimo nereikia aiškinti. Ji buvo „jo motina“ ir jau tai viską pasako. Motina nepalieka savo vaiko, net jei jis pasmerktas mirčiai. Bet kodėl ten buvo ir kitų moterų? Kas jos buvo? Evangelijos mini keletą vardų: Marija Magdalietė, Jokūbo Jaunesniojo ir Jozės motina Marija, Salomė, Joana, Zuzana. Jos sekė Jėzų nuo pat Galilėjos; jos verkdamos atėjo iki pat Kalvarijos kalvos. Jos vienintelės nepasipiktino ir neišsigando.

Jau kuris laikas gana gyvai diskutuojama, kieno valia Jėzus buvo nukryžiuotas, kas norėjo jo mirties – žydų vadovai ar Pilotas? Tačiau viena yra tikra: Jėzaus mirties reikalavo vyrai, ne moterys. Nė viena moteris, net ir netiesiogiai, nebuvo įvelta į Jėzaus pasmerkimą. Vienintelė pasakojimuose minima pagonė, Piloto žmona, ir ta buvo priešinga mirties nuosprend˛iui.

Taip pat jau nuo seno klausiama kodėl moterys pirmos pamatė Prisikėlusįjį, kodėl joms buvo skirta pranešti apaštalams apie prisikėlimą? Juk moters liudijimas tais laikais buvo bevertis. Pagaliau ir patys apaštalai iš moterų išgirdę apie prisikėlimą nelabai norėjo tikėti; „pranešimas jiems pasirodė esąs tuščios kalbos“ (Lk 24, 11). Senovės autoriai manė žinantys atsakymą: buvo teigiama, jog moterys pirmosios pamatė Prisikėlusįjį, nes Ieva pirmoji nusidėjo. Tačiau teisingas atsakymas yra kitoks: moterys pirmos jį pamatė dėl to, kad jos paskutinės nuo jo mirusio pasitraukė, o po mirties jos skubėjo prie kapo nešinos kvepalais. Tad ir vėl turime klausti: kodėl moterys sugebėjo atsispirti kryžiaus papiktinimui? Kodėl jos pasiliko su Jėzumi net ir tada kai jau buvo aišku kad viskas baigta, kai jį paliko net ir artimiausi mokiniai? Moterys Jėzų sekė dėl jo paties. Moterys Jėzų sekė ne dėl karjeros, bet dėl to, kad jos jam buvo dėkingos. Joms nieks nežadėjo „dvylikos sostų“, jos ir pačios neprašė, kad būtų leista Jėzaus karalystėje sėstis sosto dešinėje ar kairėje. Evangelijose parašyta: jos, paprasčiausiai, tarnavo (Lk 8,3; Mt 27, 55). Jos vadovavosi širdimi ir dėl to nenusivylė.

Moterų buvimas prie kryžiaus ir jų susitikimas su Prisikėlusiuoju – tai gyvybiškai svarbi pamoka mums šiandien. Technikos užvaldytai mūsų civilizacijai reikia širdies, nes kitaip žmogus neišgyvens, visiškai nužmogės. Jei nebus daugiau širdies, visuotinio atšilimo bijančią mūsų planetą užvaldys dvasinis ledynmetis. Ir jokia technika nepadės. Mokslininkai jau kuris laikas stengiasi išrasti savarankiškai „mąstantį“ kompiuterį ir daugelis mano, kad tai pavyks. Bet niekam nė į galvą neateina išradinėti „mylinčio“ kompiuterio. Stengiamasi stiprinti intelekto pajėgumą ir pažinimo galias, o pajėgumas labiau mylėti niekam nerūpi. Viena šiuolaikinių stabmeldystės formų yra vadinamasis „intelekto koeficientas“. Sukurta daugybė jo matavimo metodikų. O kas pasirūpins „širdies koeficientu“?

Po daugelio žmonijos istorijos erų, vadintų vyro vardu – „homo erectus“, „homo faber“, „homo sapiens sapiens“, nes lotyniškas žodis „homo“ reiškia ne tik „žmogų“, bet ir „vyrą“ – tikėkimės, kad prasidės žmonijai moters era, tai yra širdies era. Visur, kur tik pažvelgiame, reikia daugiau moteriškumo. Tačiau ne Gėtės Fausto „amžinas moteriškumas“ išgelbės pasaulį. Reikia taip pat vengti senosios gnostikų klaidos, pasak kurios, moteris, kad būtų išganyta, turi liautis buvusi moterimi ir tapti vyru. Šio prietaro šaknys kultūroje tokios gilios, kad jis užvaldė ir kai kurias mūsų laikų moteris. Gindamos savo orumą jos patikėjo, kad tam reikia „vyriško“ elgesio, reikia nuvertinti lyčių skirtumus. „Moterimi ne gimstama, bet tampama“, - pasakė Simone de Beauvoir, garsioji jų atstovė.

Tad turime būti dėkingi anoms „pamaldžioms moterims“. Jų aimanos buvo vienintelis garsas, kurį, girdėjo Viešpats, eidamas į Golgotą. Tik jų vienintelių meilės ir užuojautos kupini žvilgsniai jį palydėjo. Bizantiškoji liturgija pagerbė šias moteris, joms skirdama antrąjį sekmadienį po Velykų – tai „Miroforų“ – tų, kurios neša kvepalus, sekmadienis.

Ne tik dėl to vaidmens, kuris moterims teko Kristaus kančioje, bet ir dėl to, kuris joms buvo skirtas prisikėlime, anos pamaldžios moterys yra pavyzdys mūsų laikų krikščionėms. Nuo pirmo iki paskutinio Biblijos puslapio randame daugybe raginimų: „eik!“, „eikite!“. Dievas siunčia Abraomą ir Mozę, siunčia pranašus. Apaštalams sakoma: „eikite į visą pasaulį“. Visi šie raginimai, visi šie siuntimai skirti vyrams. Tėra tik vienas toks siuntimas, skirtas moterims. Prisikėlęs Kristus joms sako: „Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją; ten jie mane pamatys“ (Mt 28, 10). Šiais žodžiais Kristus jas paskyrė pirmosiomis prisikėlimo liudytojomis, „mokytojų mokytojomis“, kaip sako Grigalius Antiochietis.

„Jos greitai paliko kapą, apimtos išgąsčio ir didelio džiaugsmo, ir bėgo pranešti mokiniams“ (Mt 28, 8). Krikščionės moterys, skelbkite apaštalų įpėdiniams ir jų bendradarbiams kunigams džiugią žinia: Mokytojas yra gyvas! Jis prisikėlė! Jis eina pirma jūsų į Galilėją ir visur, kur jūs beeitumėte! Nebijokite! (jm)