Didžiojo Ketvirtadienio rytą popiežius Benediktas XVI aukojo Krizmos Mišias, o pavakare – Paskutinės Vakarienės.

Ketvirtadienio rytą šv. Petro bazilikoje aukotų Mišių metu Popiežius ir su juo koncelebravę kardinolai, vyskupai ir kunigai atnaujino kunigystės šventimų dieną duotus pažadus. Rytinės Mišios vadinamos Krizmos Mišiomis dėl to, kad jų metu šventinami aliejai, naudojami teikiant sakramentus. Krizmos Mišios Didįjį ketvirtadienį – tai visų pirma kunigų šventė. Kunigai su savo vyskupu susiburia prie katedros altoriaus ir visi drauge švenčia atminimą to momento, kai Kristus, Paskutinės vakarienės metu, lauždamas duonos kepalėlį ir imdamas taurę vyno, įsakė apaštalams ir jų įpėdiniams kartoti šią nekruvinos aukos Vakarienę iki pat savo sugrįžimo laikų pabaigoje. Kristaus paliepimu “tai darykite mano atminimui” buvo įsteigtas kunigystės sakramentas, įgalinantis paties Kristaus vardu švęsti išganymo slėpinius.

Krizmos Mišių homilijoje Šv. Tėvas kalbėjo:

Dievo Sūnus, tikras Dievas iš tikro Dievo, atsisakė savo dieviškojo spindesio ir „apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones; jis nusižemino (...) iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 6-8). Dievas, kaip sako Bažnyčios tėvai, padarė „sacrum commercium“ – šventuosius mainus: Dievas apsivilko žmogiškumo rūbu, kad žmogus galėtų apsivilkti dieviškuoju rūbu, kad būtų panašus į Dievą.

Šv. Paulius kalbėdamas apie krikštą taip pat naudoją rūbo simbolį: „Visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi“ (Gal 3, 27). Ir tas apsivilkimas Kristumi nėra tik išorinis gestas. Krikštas esmiškai perkeičia žmogaus savastį. „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, bet gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 21),- tvirtina Paulius Laiške galatams.

Šitoks persikeitimas dar intensyviau įvyksta kunigystės šventimų sakramente,- kalbėjo Popiežius. Jei krikšto akimirką žmogus „apsivilkdamas Kristumi“ susieja su juo visą savo likimą, tai šventimų sakramento dėka kunigas kalba ir veikia „in persona Christi“, tai yra kalba ir veikia ne tik Kristaus vardu, bet pats Kristus kalba ir veikia kunigo asmenyje. Kunigystėje „apsivilkimą Kristumi“ simbolizuoja liturginiai rūbai. Šv. Tėvas priminė, jog anksčiau ir vilkimąsi liturginiais rūbais – vilkimąsi alba, susijuosimą, stulos ir arnoto užsidėjimą – lydėjo atitinkamos maldos. Mišioms besiruošiančio kunigo minčių negalėjo blaškyti kasdieniai rūpesčiai, visas dėmesys turėjo būti sutelktas į dieviškųjų slėpinių šventimą, į kalbėjimą ir veikimą „in persona Christi“. Komentuodamas kitados naudotą vilkimosi liturginiais rūbais ritualą, be jau minėtų šv. Pauliaus laiškų, homilijoje Popiežius priminė ir kitas Naujojo Testamento vietas, kur minimas rūbo simbolis. Jį randame Apokalipsėje, kur kalbama apie šventųjų drabužius, išplautus Avinėlio kraujyje. Mūsų nešvarų žmogiškąjį rūbą Kristaus meilė padaro skaisčiai spindinčiu rūbu. Tas pats simbolis naudojamas Kristaus palyginime apie vestuvinį rūbą, be kurio neįmanoma pateikti į pokylį. Šv. Grigalius Didysis klausia: „Kokio gi rūbo neturėjo tas žmogus, kuriam neleido sėstis prie vestuvių pokylio stalo?“ ir atsako: „Jis neturėjo meilės rūbo“. Nes iš tiesų, kiekvieną kartą, kai rengiamės Mišių aukai, privalome savęs paklausti, ar esame apsivilkę meilės rūbą. Turime prašyti, kad Viešpats pašalintų iš mūsų širdies visas nesantaikos dėmes, mūsų tariamo savarankiškumo jausmą, kad stotume jo akivaizdon kaip šviesos žmonės.


Ketvirtadienio pavakare Laterano Šv. Jono bazilikoje Popiežius aukojo Paskutinės Vakarienės Mišias, kuriomis prisimenama ta vakarienė Jeruzalėje, kurios metu Kristus nuplovė savo mokiniams kojas ir valgydamas su jai duoną bei gerdamas vyną, įsteigė savo Kūno ir Kraujo aukos sakramentą. Panašiai kaip kunigystės sakramentas, ir Eucharistija remiasi įsakymu kartoti Kristaus aukos vakarienę ir jo užtikrinimu, jog jis visą laiką pasilieka savo Bažnyčioje, per visas dienas iki pasaulio pabaigos.

Skaitinyje iš Išėjimo knygos girdėjome Izraelio Velykų aprašymą, taip kaip jas švęsti reikalavo Mozės įstatymas,- sakė Popiežius Paskutinės Vakarienės Mišių metu ir toliau beveik visą savo homiliją skyrė Kristaus perkeistai ir ištobulintai hebrajiškai velykinei vakarienei, krikščionybėje tapusiai Eucharistijos sakramentu.

Velykų vakarinės svarbiausias elementas buvo avinėlis – išvadavimo iš Egipto vergijos simbolis. Dėl to velykinės „hagados“ – vakarienės, kurios pagrindinis patiekalas buvo avinėlio mėsa – neatskiriama dalis buvo taip pat pasakojimas apie tai, kaip pats Dievas pakėlė ranką ir išvadavo Izraelį iš vergijos. Izraelis privalėjo nuolat atsiminti, jog pats Dievas taip pakreipė savo tautos istoriją ir kad jos istorija visą laiką yra susijusi su Dievu. Antrasis Izraelio Velykų vakarienės dėmuo – tai dėkojimas ir Dievo šlovinimas – „beracha“, graikų kalba vadinama „eulogia“ arba „eucharistia“.

Šitą daug prasmių ir simbolių savyje talpinančią vakarienę šventė ir Jėzus drauge su mokiniais savo kančios išvakarėse. Tačiau evangelistų pasakojimuose apie Paskutinę Vakarienę esama tam tikrų nesutapimų. Pasak Mato, Morkaus ir Luko, Jėzus davė mokiniams valgyti savo kūną ir gerti savo kraują būtent hebrajiškos velykinės vakarienės metu. Tuo tarpu Jono Evangelijoje rašoma, kad Jėzus mirė ant kryžiaus tą pačią akimirką, kai Jeruzalės šventykloje buvo aukojami Velykų avinėliai. Vadinasi Jėzus mirė dar prieš hebrajiškas Velykas ir dėl to Jėzaus su mokiniais valgyta Paskutinė Vakarienė negalėjo būti ta hebrajiška Velykų vakarienė, kurią visi žydai švenčia laikydamiesi Mozės įstatymo.

Ganėtinai įtikinamą šio prieštaravimo sprendimą randame Kumrano raštuose. Remdamiesi jais galime tvirtinti, jog sakydamas, kad Jėzaus mirties valanda ir avinėlių aukojimas šventykloje sutampa, Jonas neklydo. Gali būti, kad Jėzus Velykų vakarienę šventė laikydamasis Kumrano kalendoriaus, pagal kurį Velykos švenčiamos viena diena anksčiau. Kumrano bendruomenė, nepripažindama Erodo šventyklos, Velykų vakarienę valgė be avinėlio mėsos. Taigi, abejonių kėlę faktai sutaptų – Jėzus Velykų vakarienę valgė dieną anksčiau ir be avinėlio. Arba tiksliau sakant: ne be avinėlio – vietoje avinėlio jis pats davė savo kūną ir kraują, jis pats tapo Velykų avinėliu.

Šv. Jonas Auksaburnis vienoje savo eucharistinių katechezių rašė: „Ką gi sakai, Moze? Argi gali avinėlio kraujas nuplauti žmones? Argi gyvulio kraujas gali juos išvaduoti iš mirties? Velykinis avinėlis galėjo būti simbolis vilties, jog ateis Tasai, kuris savąja auka padarys tai, ko gyvulio kraujas negalėjo padaryti. Taigi, Jėzus, švęsdamas Velykas be avinėlio ir be šventyklos, jis pats yra Avinėlis ir Šventykla. Jis yra Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę. Jis yra gyvoji šventykla, kurioje gyvena Dievas ir kurioje mes jį sutinkame ir garbiname. (jm)