Didysis Ketvirtadienis

Už kelių dienų visas katalikiškas pasaulis minės Velykas, kurios yra liturginių metų viršūnė ir aprėpia pamatines krikščionių tikėjimo tiesas. Interviu Vatikano Radijui arkivyskupas Angelo Comastri, popiežiaus vikaras Vatikano miesto valstybei, trumpai nusakė Didžiojo Ketvirtadienio esminius momentus.

Anot jo, tai diena, kuri Bažnyčiai primena jos ypač artimą ryšį su Kristumi. Šią dieną yra minima jaudinanti Paskutinioji Vakarienė su apaštalais ir nepaprastas kojų plovimo gestas, kurio prasmė tokia stulbinanti. Pagalvokime – Dievas, Visagalis, Begalinis atsiklaupė priešais apaštalus ir plauna jiems kojas, tarsi šaukdamas: „Dievas yra nuolankus, o jūs esate išdidūs“! Iš šio paradokso niekad nenustosime mokytis.

Didysis Ketvirtadienis mums davė kunigystės dovaną. Jėzus pakvietė tuos paprastus žmones, kokiais buvo apaštalai, tapti jo akimis, burna, ausimis, širdimi, kojomis ir rankomis. Per juos jis toliau išlieka savo kaimenės Ganytojas. Kunigystė yra susieta su ypatinga Eucharistijos dovana, padariusia, jog Paskutinioji Vakarienė tęsiasi ir šiandien, joje Kristaus mokiniai kasdien stiprinąsi, laukdami Jo ateinant.

Ir kol laukia, mokiniai keliauja, fiziškai arba dvasiškai, o Eucharistija yra jų, keliauninkų, kelionės duona, kelionės maistas. Didįjį Ketvirtadienį mokiniams Jėzus davė kelionės pagrindinę taisyklę: „mylėkite vieni kitus taip, kaip aš jus mylėjau“. Ši taisyklė, šis įstatymas išskiria jo mokinius iš visų kitų žmonių ir daro juos Naujosios Sandoros tauta. Tikrai, Didįjį Ketvirtadienį Bažnyčia mini ir išgyvena tai, kas ja daro tokia.

Arkivyskupas Comastri karštai pabrėžė Eucharistiją kaip kiekvieno kataliko gyvenimo centrą. Kitaip negali būti, nes Eucharistija yra pati didžiausia Kristaus dovana, yra pats Kristaus buvimas tarp mūsų, nepaprasta pagalba mums. Kataliko gyvenimas turi būti ir „eucharistinis gyvenimas“. Jei esame jį užmiršę, turime jį atnaujinti, atsiminti, gražinti Eucharistiją į mūsų asmeninio dvasingumo centrą, į mūsų bendruomenių gyvenimo centrą. (rk)