Popiežius Benediktas XVI aukojo Verbų Sekmadienio Mišias.

Verbų sekmadieniu pradėjome Didžiąją Savaitę - svarbiausias ir intensyviausias visų liturginių metų dienas, kuriomis prisimename ir iš naujo išgyvename lemtingas paskutines Kristaus žemiškojo gyvenimo akimirkas ir lydime jį Kryžiaus kančios ir mirties keliu, o po Didžiojo Šeštadienio nakties budėjimo sulaukiame Prisikėlimo ryto.

Popiežius Benediktas XVI Šv. Petro aikštėje vadovavęs Verbų Sekmadienio procesijai ir Mišioms, homilijoje kalbėjo apie Kristaus sekimą, nes būtent iškalbingiausias Kristaus sekimo liturginis simbolis yra procesija – eisena paskui jos priekyje einantį patį Kristų. Ir mes,- sakė Šv. Tėvas,- prisijungiame prie tos džiūgaujančios minios, einančios paskui Jeruzalėn įžengiantį Kristų. Ir mes, kaip ana džiūgaujanti minia, matėme ir dabar matome mūsų akyse vykstančius Dievo meilės stebuklus.

Verbų sekmadienį buvo švenčiama Pasaulinė jaunimo diena, dėl to nemaža dalis sekmadienį Šv. Petro aikštėje Popiežiaus aukotų Mišių dalyvių buvo Romos vyskupijos jaunimas, o taip pat jaunimo atstovai iš kitų šalių, nes kaip tik šiomis dienomis, Verbų Sekmadienio išvakarėse, vyko Popiežiškosios pasauliečių tarybos surengtas kasmetinis tarptautinis jaunimo forumas.

Ką reiškia sekti Kristų? Pirmieji Kristaus mokiniai Kristaus sekimą suprato labai paprastai ir aiškiai. Jiems Kristaus sekimas reiškė palikti viską ką turėjo, palikti savo amatą, savo visus ankstesnius reiklaus, ir Kristui skirti visą savo gyvenimą. Toks Kristaus sekimo radikalumas svarbus ir šiandien. Ir šiandien sekti Kristų – reiškia radikaliai keisti savo vidinį gyvenimą. Sekti Kristų – reiškia nebūti užsidariusiam, nemanyti, kad savęs paties realizavimas yra svarbiausias mano tikslas. Sekti Kristų – reiškia vardan tiesos ir vardan meilės paskuti tuo keliu, kurį Kristus mums rodo, kuriuo jis pats pirma mūsų eina.

Verbų sekmadienio liturgijoje giedama 24 psalmė, kurią ir Izraelio tauta giedodavo kopdama į šventyklos kalną. „Kas gali kopti į Viešpaties kalną?“ – klausia psalmė ir tuoj pat primena dvi būtinas sąlygas. Pirmiausia į Viešpaties kalną gali kopti tie, kurie kreipiasi į Viešpatį ir ieško Dievo veido. Į Viešpaties kalną gali kopti tie, kam svarbu pasiekti aukštumas. Tačiau psalmėje keliama ir kita sąlyga: „rankos nekaltos ir širdis tyra“. Nekaltos rankos – tai rankos, kurios nesiima smurto, kurios nesuteptos kyšiais ir korupcija. Tyra širdis – tai širdis, kurioje nerasime melo ir veidmainystės. Tyra širdis nesisvaigina laikinais malonumais, bet rimtai ir pastoviai myli. Psalmė baigiasi žodžiais, tariamais prie šventyklos vartų: „atsiverkite vartai platieji, atsidarykite amžinos durys!“ Užkopę į Viešpaties kalną mes matome kryžių, kuris atidarė, plačiai atvėrė Dievo duris visai žmonijai. Dabar Kristus beldžiasi į pasaulio duris, beldžiasi į mūsų širdžių duris ir, deja, labai dažnai jas randa aklinai uždarytas. Kristus mums sako: Jei Kūrinijoje esančių Dievo buvimo įrodymų tau negana, jei Dievo Žodis Šventajame rašte tavęs neįtikina, jei Dievo Žodis Bažnyčios mokyme tau nesvarbus, tai tu bent pažvelk į mane, į kenčiantį Dievą, į Dievą, kuris kenčia drauge su tavimi! (jm)