Benediktas XVI aukojo Mišias už savo pirmtaką Joną Paulių II.

Pagrindinis popiežiaus Jono Pauliaus II mirties antrųjų metinių minėjimų momentas buvo Mišios, kurias už savo pirmtaką Šv. Petro aikštėje pirmadienio pavakare aukojo popiežius Benediktas XVI.

Prieš dvejus metus, šiek tiek vėliau negu šią valandą, mylimasis popiežius Jonas Paulius II paliko šį pasaulį ir iškeliavo į Tėvo namus. Šia Mišių auka visų pirma trokštame dėkoti Dievui už tuos 27 metus, kuriais Jonas Paulius II buvo mums tėvas ir tikėjimo mokytojas, uolus ganytojas ir drąsus vilties pranašas, nenuilstantis Dievo meilės liudytojas ir tarnas. Šią Eucharistijos auką atnašaujame už jo kilnią sielą, prisimindami nepaprastą maldingumą, kurio kupinas jis šventė dieviškuosius Slėpinius ir garbino Altoriaus sakramentą – jo gyvenimo ir apaštališkosios misijos centrą.

Antrosios mylimojo Popiežius mirties metinės sutampa su ypatingo susikaupimo ir maldos meto pradžia – Verbų Sekmadieniu pradėjome Didžiąją Savaitę. Šiandien liturgija mus veda į Betaniją, kur, kaip pastebi evangelistas Jonas, „šešioms dienoms belikus iki Velykų“, Lozorius, Morta ir Marija iškėlė Viešpačiui vaišes. Evangelisto pasakojimas apie Jėzaus apsilankymą Betanijoje gyvenančių jo bičiulių namuose jau alsuoja Velykomis. Vaišės Betanijoje yra jau beveik priartėjusios Jėzaus mirties preliudija. Tą patvirtina Marijos gestas: ji patepė Jėzaus kojas kvapniu aliejumi, taip kaip daroma per laidotuves. Tačiau čia pat prie stalo sėdi anksčiau Jėzaus iš numirusių prikeltas Lozorius ir savo buvimu jis liudija apie prisikėlimą.

Bene labiausiai mūsų dėmesį šiandien patraukia ir mums į širdis prabyla žodžiai: „Paėmusi svarą brangių tepalų gyvojo nardo, Marija patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. Namai pakvipo tepalais“. Mums, šiandien minintiems mano brangų Pirmtaką, tas Marijos gestas yra kupinas dvasinės prasmės. Jis mums primena ir šviesųjį Jono Pauliaus II liudijimą. Namai pakvipo tepalais. Šventumo kvapas pasklido po visą Bažnyčią. Tai jautėme mes, kas turėjome laimės artimai bendrauti su Jonu Pauliumi II; tuo yra įsitikinę visi kas jį matė iš tolo; nes Jono Pauliaus II asmenyje kunkuliavo ir liejosi pro kraštus Kristaus meilė.

Žinome,- sakė popiežius Benediktas XVI,- kad tas nepaprastas liudijimas rėmėsi kryžiumi. Kryžius Karolio Wojtylos gyvenime nebuvo tik paprastas žodis. Nuo pat vaikystės ir jaunystės jis žinojo kas yra skausmas ir mirtis. Būdamas kunigas, vyskupas ir visų pirma Popiežius, jis rimtai buvo paėmęs į širdį Simonui Petrui prisikėlusio Kristaus pakartotą raginimą: „Tu sek paskui mane!“ Visas jo gyvenimas buvo auka Kristui. Ypač kai nenumaldomai progresuojanti liga atėmė jėgas, jis tapo kančios ir tikėjimo kupinos prisikėlimo vilties gyvu liudijimu.

Dar kartą grįžkime prie evangelisto Jono žodžių: „Namai pakvipo tepalais“. Šventumo kvapas, garsas apie Popiežiaus tikėjimą, viltį ir meilę užtvindė Šv. Petro aikštę, pripildė visą Bažnyčią ir pasklido po platųjį pasaulį. Jis buvo tikras Dievo tarnas. Taip jį dabar tituluoja Bažnyčia, sparčiai vykstant beatifikacijos procesui, kurio diecezinis etapas buvo užbaigtas kaip tik šiandien. Kaip puikiai jam tinka šis vardas. Viešpats jį pašaukė kunigo tarnystei, o vėliau jam atvėrė platesnius tarnystės akiračius: vadovavimą vyskupijai ir galiausiai visuotinei Bažnyčiai. Jono Pauliaus II tarnystės visuotinumą akivaizdžiausiai matėme jo mirties dieną, kuomet matėme istorijoje neregėtą pasaulio mąsto sujudimą. Šiandien girdime Jono Pauliaus II balsą šventųjų bendrijoje. Esame tikri, kad iš Tėvo namų jis lydi pasaulyje keliaujančią Bažnyčią. (jm)