Šventojo Sosto pareiškimas dėl religinės laisvės

Ženevoje penktadienį baigėsi ketvirtoji Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) Žmogaus teisių tarybos sesija. Joje buvo aptarta daug su žmogaus teisėmis susijusių klausimų, pasisakė taip pat arkivyskupas Silvano Tomasi, nuolatinis Šventojo Sosto stebėtojas Jungtinių Tautų Organizacijoje Ženevoje.

Pagarba religijoms ir religijos laisvei.

Kalbėdamas šiuo klausimu arkivyskupas Tomasi pabrėžė, kad pasaulyje didėja susidomėjimas religija dėl jos poveikio paskirų žmonių ir ištisų visuomenių gyvenimui, tad nenuostabu, kad kai kurios tematikos atsispindi diskusijose apie žmogaus teises. Pasaulyje yra apstu tikinčiųjų teisių pažeidimų, viešų jų įsitikinimų įžeidinėjimų, todėl diskusijos apie pagarbą religijos bei sąžinės laisvę yra aktualios. Gerbiami turi būti visų tikėjimų tikintieji, lygiai taip pat – netikintieji.

Asmens laikysena transcendencijos atžvilgiu, jo etiniai klausimai ir atsakymai yra būdai, kuriais jis realizuoja savo gebėjimą laisvai save determinuoti bei pakloja pamatus savo asmeniniam ir socialiniam elgesiui.

Anot arkivyskupo, Šventasis Sostas su nerimu stebi kaip šiandien dažnai pagarba religijai yra supriešinama su pagarba religijos laisvei, tarsi tai būtų du nesuderinami ir vienas kitam prieštaraujantys dalykai, kai iš tiesų tai vienas kitą papildantys ir vienas be kito neegzistuojantys reiškiniai.

Istorija mums pateikia liūdnus religinio fanatizmo epizodus su tragiškomis socialinėmis pasekmėmis. Vis dėlto religijos, kartu su mokslu, yra tas socialinis faktorius, kuris labiausiai įtakojo žmonijos pažangą kultūrinėje, meninėje, socialinėje, humanitarinėje sferose. Todėl kiekviena religija, kuri propaguoja smurtą ir netoleranciją, padaro save pačią nevertą savo vardo, - tvirtino arkivyskupas Tomasi ir tęsė: - religinį fanatizmą atitinka antireliginis fanatizmas, kuris priskiria atsakomybę už prievartą kokios nors religijos nariui ir besąlygiškai tvirtina, kad prievarta kilo būtent dėl jo priklausymo tai religijai.

Kritika religijos ir religingumo formoms yra teisėta, tačiau ji neturi tapti bendra ir neteisinga panieka visiems tikintiesiems, jų simboliams ir kultui, jų individualiam ar viešam religiniam gyvenimui. Panieka trukdo tikinčiajam laisvai išpažinti ir praktikuoti savo tikėjimą, todėl ji yra tam tikra prievarta, kuri kenkia religijos laisvei.

Religiją išpažįsta ir religijos laisve pasižymi žmogaus asmuo, kuriame įsišaknija visos žmogaus teisės. Tad pagarba religijai, galų gale, priklauso nuo pagarbos asmens orumui. Yra akivaizdu, kad pagarba asmeniui nepasireiškia išpuoliais prieš jį todėl, kad jis nepriklauso tai pačiai religijai ar turi kitokius įsitikinimus. Priešingai, jei gerbiama asmens teisė į religijos ir sąžinės laisvę, tai turi būti gerbiamos ir konkrečios religijos, tikėjimai bei nuomonės, kuriomis ta laisvė yra realizuojama.

Baigdamas arkivyskupas Tomasi teigė, kad demokratinėje valstybėje pagarba religijos laisvei yra pamatinė sąlyga, leidžianti piliečiams gyventi ir veikti laisvai. Pagarba religijos laisvei neturi būti motyvuojama kultūrinėmis, politinėmis, etinėmis aplinkybėmis, tačiau pripažįstama kiekvienam asmeniui vien dėl to, kas jis asmuo. Asmenys realizuoti savo teises turi atsižvelgdami į kitus asmenis ir visuomenę. (rk)