Islamas Europoje: bendruomenių lyderių formacijos problema

Paskutiniaisiais metais musulmonų skaičius Europoje sparčiai daugėja dėl imigracijos, dėl gausių Europos musulmonų šeimų, o taip pat ir dėl atsivertimų į islamą.

Sunku tiksliai pasakyti kiek šiuo metu Europoje yra islamą išpažįstančių žmonių. Detaliausią informaciją galėtų pateikti visuotiniai gyventojų surašymai, kuriuose dažnai taip pat fiksuojami jų religiniai įsitikinimai, bet jie vyksta retai, priklausomai nuo kiekvienos atskiros valstybės poreikių, o ir šiaip, nėra jokios garantijos, kad visi gyventojai tiksliai nurodo ar jie tiki ir kuo jie tiki. Vis dėlto manoma, kad šiuo metu Europoje gali gyventi iki 30 milijonų musulmonų, didelė dalis jų turi gyvenamos valstybės pilietybę, tad ir visas piliečių teises bei pareigas.

Musulmonų bendruomenės taip pat kuria institucijas, kurios jas reprezentuoja visuomenėje, o taipogi ir politikoje. Tiek musulmonų bendruomenėms, tiek jų institucijoms įgaunant vis didesnį svorį, atitinkamai priverstos reaguoti taip pat ir valstybės institucijos bei visa musulmonus supanti visuomenė. Visi neišvengiamai atsiduria vienas prieš kitą ir visiems kyla neišvengiamas klausimas: kaip elgtis?

Tokie terminai kaip „daugiakultūriškumas“ ar „tarpreliginis ir tarpkultūrinis dialogas“ nusako bandymus atsakyti į šį klausimą, išreiškia elgesio strategijas.

Negalime jų detaliai aptarti, tačiau paskutiniuoju metu vis daugiau kritikuojama toji „daugiakultūriškumo“ forma, kuri pasireiškia akla ir nekritiška tolerancija bet kokios kultūrines ar religinės nuostatos atžvilgiu. Iš pirmo žvilgsnio tai patraukli pozicija, supaprastinant galima būtų ją išreikšti taip: „mes gyvename pagal savo taisykles, jūs gyvenkite pagal savo, mes į jas nesikišame ir todėl tarp mūsų nėra konfliktų“. Tačiau, rodos, dabar jau aiškėja, kad tokia laikysena leido kurtis paralelinėms, izoliuotoms ir tarpusavyje nesiliečiančioms visuomenės grupėms. Pradedama baimintis, kad tokia padėtis yra paslėpta socialinė bomba, kad jei aplinkybės nebeleis toms grupėms gyventi savo gyvenimo ir jos bus priverstos bendrai spręsti kokią problemą, tai jos nebesugebės rasti bendros išeities, nes pritrūks bendrų atsparos taškų.

Tik pora pavyzdžių. Didžiojoje Britanijoje atliktas tyrimas (žr. www.policyexchange.org.uk) parodė, kad 16-24 metų grupės musulmonai jaunuoliai religiniu radikalumu lenkia vyresniąją kartą. Štai, 37% tos amžiaus grupės jaunuoliai Britanijos įstatymus iškeistų į islamišką šariato teisę, kuri, pavyzdžiui, numato, jog musulmonas išsižadėjęs savo religijos arba ją pakeitęs kita turi būti nubaustas mirtimi. Tai, kad 36 % apklaustųjų jaunuolių, pasak to paties tyrimo, mano, jog islamo religijos pakeitimas yra baustinas mirtimi, tik rodo jų nuoseklumą. Apklausa rodo, kad tarp 55 ir vyresnio amžiaus musulmonų taip mano „tik“ 19%.

Pavyzdžiu gali būti Anglijoje keletą kartų plačiai žiniasklaidoje nuskambėjusių kelių tenykščių musulmonų pamokslininkų kalbos ir mintys. Jų piešiamose vizijose demokratijai, krikščionims ar šiaip ne musulmonams nebuvo vietos.

Galbūt tai tik paskiri ir bendros situacijos neatspindintys faktai, tačiau yra iškeliama bendros musulmonų pamokslininkų formacijos problema. Kai kurie ją laiko esminiu islamo reformos elementu.

Pastebima, kad 90% pamokslininkų gimė ir savo formaciją įgijo ne Europoje. Daugelis yra atkeliavę iš Turkijos, Pakistano, Irano ir kitų šalių. Jie rūpinasi musulmonų bendruomenių tikėjimu ir naujų kartų islamizavimu.

Koks yra tradicinis ir siekiamas islamo pamokslininkų išsilavinimas? Tai, be abejo, išsamus Korano ir gausybės juridinių atsakymų – fatwa – pažinimas bei jų taikymas gyvenimo situacijoms pagal analogijos principą. Jiems nėra suteikiamas platesnis literatūrinis, psichologinis, kultūrinis, sociologinis ar teisinis išsilavinimas. Nereikia užmiršti, kad kai kurie pamokslininkai neturi nė tradicinio išsilavinimo, kad pamokslininkus dažnai siunčia ir finansuoja radikalesnės už kitas grupės, kurios pastarąjį savo bruožą perduoda ir naujiems tikintiesiems.

Tad neretai tradicinis pamokslininkas negali perprasti vakarietiškos kultūros ir, atkreipdamas dėmesį tik į labiausiai jo tikėjimui prieštaraujančius reiškinius bei suvokdamas ją kaip vieną bloką, netruks pavadinti ją „antimusulmoniška“ ar „antireligiška“. Na, o koks nors uolus jaunuolis, paprasčiausiai norėdamas būti geru musulmonu, priims tokius žodžius labai rimtai, nes gerbs pamokslininko autoritetą ir manys, kad šis turi kompetenciją pasakyti, kas yra teisinga, o kas ne. Toks jaunuolis nepajėgs harmonizuoti ir integruoti savo tikėjimo su jį supančia kultūra ir bus linkęs manyti, jog ta kultūra yra visiškai klaidinga, bevertė ir todėl naikintina, ją pakeičiant savąja. Štai jau ir turime prielaidas religiniam fundamentalizmui.

Dar kartą iškyla klausimas: kaip elgtis? Jei yra teisinga ta prielaida, kad tikėjimo bendruomenės charakteris priklauso nuo jos dvasinių lyderių, tada reikia skubiai rūpintis ir tikrinti jų formaciją. Europos valstybėms sunku išspręsti islamo pamokslininkų formacijos problemą dėl dviejų priežasčių. Pirma, dėl aiškaus teisinio politikos ir religijos atskyrimo principo, kuris pasiteisina nusistovėjusiuose valstybės ir krikščionybės santykiuose, tačiau, dabartinėse sąlygose, trukdo valstybei prilaikyti islamišką radikalizmą. Antra, islamas neturi vieno autoriteto, vieno centro į kurį atsižvelgtų visi tikintieji. Jei tūrėtų, būtų įmanomas konkordato kelias, sekant katalikų Bažnyčios santykių su valstybėmis pavyzdžiu.

Galbūt vienas iš perspektyviausių kelių sprendžiant islamo pamokslininkų formacijos problemą būtų islamo teologijos integravimas į universitetinę sistemą, islamo teologijos fakultetų sukūrimas. Nors kol kas tam trukdo musulmonų vidiniai nesutarimai ir minėtasis politikos bei religijos atskyrimo principas, tačiau apie musulmonų pamokslininkų formacijos toje šalyje, kur jie pamokslaus poreikį jau viešai kalbėta Belgijoje, Olandijoje, Prancūzijoje ir ypač Šveicarijoje. Kitas kelias – priimti pamokslininkus tik iš nuosaikesnių, atviresnių musulmoniškų valstybių ar bendruomenių. Taip, tai jau būtų religijos kontrolė, tačiau demokratinė valstybė turi teisę ginti savo demokratiškumą, minties ir religijos laisvės idealus. (rk)