Ar vergovės nebėra?

Sekmadienį, kovo 25 dieną, visi minėjome ar bent jau girdėjome apie tai, jog Europos Sąjunga švenčia savo 50-ąjį gimtadienį. Šia proga buvo pasakyta daug pastabų apie tai, kad Europos Sąjunga nėra tik bendrų verslo ir politikos interesų suma, bet taip pat tokių vertybių kaip pagarba asmeniui, teisingumas, lygybė, solidarumas židinys, skleidžiantis jas ir likusiame pasaulyje.

Kovo 25 Didžiojoje Britanijoje taip pat buvo minima kita sukaktis, kuri, be abejo, taip pat turi labai glaudžių sąsajų su minėtomis vertybėmis – prieš du šimtus metų, 1807 kovo 25 dieną, Jungtinės Karalystės parlamentas priėmė visai didžiulei Britų imperijai galiojantį „Prekybos vergais panaikinimo aktą“. Ne tik prekyba, bet ir pati vergovė galutinai bus panaikinta 1833 metų parlamento aktu. Deja, prireikė dar kelių dešimtmečių, kol šie įstatymai buvo įgyvendinti ir kol kitos šalys – Prancūzija, Ispanija, Portugalija, Olandija – priėmė panašius įstatymus. Nors vargu ar galima surinkti tikslius duomenis, vis tik manoma, kad nuo 16 amžiaus vidurio iki pat vergovės panaikinimo iš Afrikos buvo išvežta apie 12 milijonų žmonių. Vergų nugabenimas į Amerikos žemyną trukdavo nuo 6 iki 8 savaičių. Manoma, kad dėl nepakeliamų kelionės sąlygų mirdavo penktadalis žmonių. Tai reiškia, kad ant prekeivių vergais sąžinės guli pustrečio milijono žmonių gyvybių, nekalbant apie likimą tų, kurie pasiekė krantą gyvi.

200 metų prekybos vergais uždraudimo sukaktį minėjo ne tik Anglijos politikai, bet ir anglikonų Bažnyčia, vadovaujama Kenterberio arkivyskupo Rowan Williams. Pastarasis, kartu su iš Afrikos atvykusiais anglikonų dvasiniais lyderiais, vedė atgailos ir atsiprašymo pamaldas, atmindami nesuskaičiuojamas vergovės aukas, taip pat ir krikščionių atsakomybę.

Valstybinis ir teisinis prekybos žmonėmis ir vergovės pripažinimas pasaulyje baigėsi 1888 metais, kai to paskutinioji atsisakė Brazilija, tačiau pats vergovės reiškinys tebėra gajus ir šiandien.

Pasaulyje žinoma nevyriausybinė organizacija „Save the Children“ paskelbė komunikatą, kuriame atkreipiamas dėmesys į šiuolaikines vaikų vergovės formas. Tai prostitucija, tarnavimas namuose, neva skolų gražinimas lupikautojams, alinantis darbas kasyklose ir laukuose, pavertimas kareiviais, priverstinės vedybos.

Manoma, kad kasmet pasaulyje parduodama virš milijono vaikų, o tuo besiverčiančių nusikaltėlių grupuočių uždarbis viršija 30 milijardų dolerių.

Manoma, kad 1 800 000 vaikų pasaulyje yra įsukti į pražūtingą prostitucijos, vaikų pornografijos ir sekso turizmo ratą.

Manoma, kad vien Indijoje apie 15 milijonų vaikų ir paauglių yra paversti vergais dėl savo šeimos skolų, už kurias skrupulų neturintys lupikautojai dažnai priverčia mokėti dešimtis procentų palūkanų, taip padarydami tas skolas praktiškai nebeišmokomomis. Vargu ar reikia pridurti, kad tokiems „skolininkams“ skiriami juodžiausi ir pavojingiausi darbai.

Manoma, kad keliose dešimtyse Afrikos, Azijos ir Pietų Amerikos valstybių gerokai virš milijono vaikų priversti dirbti kasyklose, laukuose: beveik be poilsio dienų, kartais po keliolika valandų per dieną ir už labai žemą atlyginimą.

Manoma, kad pasaulyje kareiviais paversti apie 250 000 vaikų ir paauglių, kurie dar neturi 15 metų. Daugelį jų prievarta ir melu kariais padarė sukilėliai ar partizanai, tačiau vaikų kareivių yra ir kai kuriose reguliariosiose kariuomenėse.

Vaikų teises ginančios „Save the Children“ organizacijos komunikate šis niūrus vaikų vergovės formų ir skaičių sąrašas dar tęsiamas toliau. Nors vaikų vergovė yra ypač papiktinanti ir skaudi dėl vaikų pažeidžiamumo, tačiau suaugusiųjų vergovę lydi dar didesni skaičiai. Nė viena save demokratine vadinanti valstybė, nė vienas save teisingu laikantis žmogus negali likti pasyvus, jei tik turi galimybių kovoti prieš visas vergovės formas. (rk)