Romos sutarčių 50 metinės. Vertybių Europa: Bažnyčios indėlis

Visoje Europoje minint Romos sutarčių, paklojusių pagrindą dabartinei Europos Sąjungai, 50-sias metines, katalikų Bažnyčia jas paminėjo suvažiavimu, kurio tema buvo „Vertybės ir perspektyvos ateities Europai“. Suvažiavimą organizavo Europos Sąjungos vyskupų konferencijų komisija (toliau - COMECE). Suvažiavimo diskusijų ašis yra dokumentas, pavadintas „Vertybių Europa“, kurį parengė pernai sudarytas „išminčių komitetas“, susidedantis iš 25 garsių Europos politikos veikėjų. Pateikiame šio dokumento apžvalgą.

„Vertybių Europa. Etinė Europos Sąjungos dimensija“

Pranešimas „Vertybių Europa“ yra pirmas detalus bandymas aprašyti tas Europos Sąjungos vertybes, kurios ypač reikšmingos katalikiškoje perspektyvoje. Šis bandymas buvo patikėtas eilei politinį, diplomatinį ir mokslinį įdirbį turinčių katalikų pasauliečių, vyrų ir moterų. Nors, be abejo, buvo stengtasi, kad pranešimas būtų kuo kompetentingesnis, jis nepretenduoja į jokią „galutinę tiesą“, tačiau siekia įnešti kokybišką indėlį į dialogą apie Europos Sąjungos vertybes.

Pranešimo autoriai konstatuoja, jog pernelyg technokratinė Europos Sąjungos vienijimosi vizija užgožė tokius jos tikslus kaip taika, pagarba žmogaus orumui, socialinis saugumas ir atsisuko prieš ją pačią. Neretai jos piliečių sąmonėje Europos Sąjunga įgyja pavidalą technokratinio aparato, esančio toli, neaišku ką darančio ir dar kainuojančio didžiulius pinigus. Ir dar daugiau – ji laikoma kai kurių problemų kaltininke, nors iš tiesų su jomis neturi jokių sąsajų. Deja, dažnai ir nacionaliniai lyderiai dėl kokių nors nesėkmių kaltę ir atsakomybę verčia Europos Sąjungos politikai, nutylėdami, kad būtent jie ją ir kuria.

Už politinių strategijų, institucijų, teisės slypi etinė gyvenimo ir visuomenės vizija. Europoje ši vizija nėra tik krikščioniška, tačiau giliai įsišaknijusi krikščioniškojoje tradicijoje. Pavyzdžiui, pagarba žmogui, suvokiant jį kaip Dievo kūrinį, o žmogystę - kaip išaukštintą Kristaus įsikūnijimu.

Europos Sąjungą kūrusių politikų pirmasis tikslas buvo taika ir laisvė. Bendros ekonomikos, bendros rinkos kūrimo tikslas buvo pašalinti tuos motyvus, kurie praeityje ne kartą išprovokavo konfliktus. Taigi, bendra rinka buvo sumanyta ne kaip tikslas pats sau, o kaip įrankis taikai bei laisvei. Čia išnyra etinė dimensija – taikos ir laisvės suvokimas ne tik kaip nacionalinių interesų suderinimas, bet kaip bendras europiečių gėris, esantis virš nacionalinių interesų. Bendras gėris yra „komunitarinio metodo“ pagrindas.

Ir iš tiesų, pirmą kartą istorijoje tokia taiki ir laisva Europa yra pamatinis Europos Sąjungos egzistavimą pateisinantis faktas. Svarbu tai prisiminti, nes, viena vertus, atrodo, kad kai kurių valstybių visuomenės tai nepakankamai yra įsisąmoninusios, antra vertus, teroristiniai aktai Londone, Madride ar Niujorke parodė, kad taika yra trapi ir kad tik visi kartu – tiek valstybės, tiek piliečiai - galime ją išsaugoti: laisvai, savo valia, neverčiami grasinimų, gerbdami žmogaus teises.

Kitas aiškus bendros Europos kūrėjų tikslas buvo suartinti Europos tautas, paskirus asmenis, o ne tik jų vyriausybes. Tačiau paskutiniuoju metu šalių santykiuose vyravo labiau tarpvyriausybinio, o ne komunitarinio bendradarbiavimo metodas. Todėl vėl galvą kelią nacionaliniai interesai ir kenčia Europos Sąjungos vienybės kaip „bendrijos“ idėjos originalumas. Vis tik europiečiai priartėjo vienas prie kito kaip niekad anksčiau, ypač jauni žmonės. Idėja suartinti „asmenis“ taip pat remiasi krikščioniška tradicija. Studentų mainų programos kūrėjai rėmėsi krikščioniškųjų viduramžių ir renesanso metu gyvavusia tarptautinės universitetinės bendruomenės tradicija.

Europos Sąjungos tikslas nėra ištrinti individualumą ir kultūrinį skirtingumą. Tai vienintelė tarptautinė institucija, kuri vadovaujasi subsidiarumo (arba papildomumo) principu, numatančiu, jog aukštesnio lygio instancijos įsikiša tik tada, jei žemesnio lygio instancijos, esančios arčiau piliečių, nepajėgia realizuoti savo tikslų. Šitaip centralizuota valdžia yra išskaidoma ir paskiros šalys arba jų grupės gali pasirinkti joms tinkančias judėjimo kryptis, pobūdį ir greitį. Subsidiarumo principas pirmiausia buvo išplėtotas Bažnyčios socialinėje doktrinoje.

Subsidiarumas eina kartu su politiškai bei teisiškai įtvirtintu daugiašaliu sprendimų priėmimu, kuris neleidžia įsivyrauti tik vienai ideologijai ar tik vienai didelei valstybei. Taip europiečiai apsaugomi nuo totalitarizmo.

Europos Sąjunga siekia būti solidari – susieti ekonominę dimensiją su socialine, paskirstyti gerybes tarp turtingesnių ir skurdesnių regionų, tarp kaimo ir miestų, padėti nuo gamtinių nelaimių nukentėjusiems regionams.

Europos Sąjunga tapo didele ekonomine ir politine jėga, kuri gali būti panaudota etiškai: ginant taiką, skatinant pagarbą asmeniui, saugant gamtą, skatinant vystimąsi ne tik savo sienų viduje, bet ir likusiame pasaulyje.

Šiandien Europos Sąjungai kyla kiti, bet ne paprastesni uždaviniai nei prieš 50 metų: pakanka paminėti populiacijos senėjimą, masines migracijas, klimato kaitą, gamtinių resursų sekimą. Šiandien, taip pat, kaip niekad esam sąmoningi, kad gyvename viename pasaulyje ir kad jis priklauso nuo mūsų. Dabartinėms visuomenėms ir jų lyderiams tenka užduotis rasti atsakymus į šiandienines problemas perprantant ir vadovaujantis Europos Sąjungos kūrėjų pamatinėmis vertybėmis: teisinga taika, lygia gerove ir subalansuota valdžia. (rk)