Liko tik kelios dienos iki oficialių Romos sutarčių, 1957 metais įsteigusių dabartinės
Europos Sąjungos pirmtakę Europos Ekonominę Bendriją, 50 metų sukakties paminėjimo
renginių.
Šventasis Sostas, nepaisant diskusijų ir paskirų aspektų kritikos,
iš principo tiek institucijos kūrimo pradžioje, tiek dabar remia bendros Europos projektą.
Galima sakyti, kad Bažnyčia visada turi beveik natūralų polinkį simpatizuoti tokiems
tarptautiniams dariniams dėl visos eilės įvairaus pobūdžio motyvų. Visų pirma dėlto,
kad Bažnyčios akyse žmonija yra „žmonių šeima“. Bažnyčios kalbėjime žodis „šeima“
išreiškia, kad, nepaisant didelių kultūrinių ir socialinių skirtumų, kiekvienas žmogus
yra susijęs su kitu žmogumi ne priešiškumo, o vienybės ryšiais, kurie įsišaknija pačiame
asmenyje. Tikėjimo perspektyvoje pasakytume – visi žmonės yra Dievo vaikai ir todėl
broliai tarpusavyje.
Klausiant kaip žmonijos šeimos vienybė galėtų būti realizuota,
savaime iškyla vizija tokios tarptautinės tvarkos, kuri būtų palaikoma veiksmingų
tarptautinių institucijų ir kuri remtųsi tam tikrais moraliniais ir juridiniais principais.
Žinoma,
tokia darnos vizija kol kas yra toli nuo verdančios tikrovės, tačiau visiems gali
pasitarnauti kaip orientyras ir siekis.
Tais metais, kai buvo įsteigta Europos
Ekonominė Bendrija, Bažnyčiai vadovavo popiežius Pijus XII (1939 - 1958), nešęs šią
atsakomybę nuo pat 1939 metų, tad ir sudėtingais II Pasaulinio karo metais.
Šis
popiežius nepaliko mums jokios socialinės enciklikos, tačiau yra visa eilė jo viešų
pranešimų per radiją, kurie iliustruoja pontifiko požiūrį ir realybės vertinimą, pateikia
jo siūlomas išeitis. Keletą dienų prieš II Pasaulinio karo pradžią Pijus XII kreipėsi
į Europos tautas ir jų vadovus. Deja, jo žodžiai, kad „su karu viskas prarandama,
su taika - niekas“ liko neišgirsti, kaip ir pačiame karo įkarštyje skelbti radijo
pranešimai, paneigiantys kaltinimus, jog esą popiežius Pijus XII neužėmė jokios pozicijos
karo atžvilgiu.
Žiūrint iš šios dienos perspektyvos, stebina tai, kad 1941
ir 1942 metų radijo pranešimuose Pijus XII drąsiai išdėstė tokią tarptautinės tvarkos
sampratą, kuri iš esmės prieštaravo nacizmo ir komunizmo ideologijoms, jėgos ir dominavimo
projektui.
Tačiau jei grįšime prie vieningos Europos temos, tai reikšmingas
yra popiežiaus Pijaus XII pasisakymas 1953 metų Šventųjų Kalėdų šventės proga, kuriame,
būtent, buvo kalbama apie Europos vienybę.
Kalbėdamas apie konstruojamą taiką
Europos žemyne, popiežius išreiškė nuogąstavimus, kad ji suprantama pernelyg materialiai,
techniškai ir ekonomiškai. Anot jo, manymas, jog tautoms sukūrus materialinę gerovę
savaime atsiras ir „amžina taika“, primena tą absoliutų ir naivų kiek ankstesnių laikų
tikėjimą, jog laisva prekyba užtikrins santarvę.
Tiesa, kad taika yra ir išorinių
jėgų pusiausvyra, bet pirmiausia ji yra dvasios nuostata, teigė popiežius. O jei taip,
tai tada yra principinė klaida patikėti taiką tik materialiems veiksniams. Ta pati
pastaba tinka ir tiems, kurie pasitiki „baimės taika“, t.y., kai dvi priešiškos jėgos
turi panašią techninę ir ekonominę galią ir todėl viena kitos bijosi. Tuo tarpu, tikras
taikos motyvas turėtų būti ne baimė, o pasitikėjimas ateitimi, moraliniai principai
ir dvasinė vienybė.
Yra būtina, tvirtina Pijus XII, kad ne tik materialiniais,
bet ir dvasiniais principais besiremianti taika būtų įgyvendinta Europoje, sukuriant
sąjungą tarp kontinentinių tautų, skirtingų, tačiau geografiškai ir istoriškai susijusių
viena su kita.
Atrodo, kad laikas tokiai įdėjai jau subrendo, - sakė popiežius
ir pareiškė, jog ypač politikams krikščionims dera stengtis kurti taikią tautų sąjungą.
Tokios
sąjungos reikalingumas yra akivaizdus, juk matome tautų poreikius. Įkurti tokią sąjungą
būtų protinga, ji atitiktų laikmetį. Be abejo, reikėtų gerai apmąstyti kiekvieną žingsnį,
tačiau technikos galimybės ir politinė praktika tokio uždavinio įgyvendinimą daro
įmanomu. Neturime visiško tikrumo, kad pasiseks, tačiau privalome rizikuoti. Kas reikalauja
absoliutaus tikrumo, nerodo geros valios Europos atžvilgiu, - be dviprasmybių kalbėjo
Pijus XII. Paskutinė 1953 metais sakytos popiežiaus kalbos mintis, kurią paminėsime
yra ši: vargu ar įmanoma taika tarp tautų be socialinės taikos bei įstatymų laikymosi
tautų viduje. (rk)