Jeruzalėje buvo susitikusi katalikų ir žydų religinio dialogo komisija.

Jeruzalėje įvyko Šventojo Sosto religinio dialogo su judaizmu komisijos ir Izraelio Didžiojo rabinato atstovų susitikimas, kuriame katalikams atstovavo komisijos pirmininkas kardinolas Jorge Mejia, o žydams Izraelio aškenazių vyriausiasis rabinas Shear Yashuv Cohen. Susitikimo metu buvo kalbama apie krikščionybės ir judaizmo požiūrį į religijos ir sąžinės laisvę.

Dabartinis katalikų ir žydų religinis dialogas prasidėjo po Vatikano II Susirinkimo. Pradėti dialogą katalikų Bažnyčią paskatino susirinkimo deklaracija Nostra Aetate, priminusi judėjiškas krikščionybės šaknis. Po Susirinkimo popie˛iai Paulius VI, o ypač Jonas Paulius II ėmėsi labai reikšmingų iniciatyvų žydų ir katalikų santykiams gerinti. Pauliaus VI pontifikato laikais, 1974 metais buvo įkurta religinio dialogo su judaizmu komisija, be kita ko parengusi plataus atgarsio sulaukusį dokumentą „Mes atsimename. Šoah apmąstymas“. Jau kuris laikas taip pat periodiškai rengiami dvišaliai Šventojo Sosto religinio dialogo su judaizmu komisijos ir Izraelio Didžiojo rabinato atstovų susitikimai, kurių metu svarstomas abiejų religijų mokymas, remiantis bendru bibliniu paveldu.

Jeruzalėje vykusio pastarojo dvišalio susitikimo baigiamajame dokumente visų pirma prisimintas pernai miręs kardinolas Johannes Willebrands, kuris buvo vienas pagrindinių katalikų dialogo su judaizmu kūrėjų po Vatikano II Susirinkimo. Prisiminti taip pat praeityje vykę kiti panašūs susitikimai, leidę geriau pasigilinti į bendrą palikimą ir šalinti ankstesnio nepasitikėjimo ir netgi priešiškumo liekanas. Kalbant apie judaizmo ir krikščionybės skelbiamą religijos ir sąžinės laisvės doktriną, konstatuojama, jog ir krikščionys, ir žydai laikosi to paties Šventuoju Raštu paremto įsitikinimo, kad žmogaus sugebėjimas priimti laisvus sprendimus yra jame įspausto Dievo paveikslo ir panašumo rezultatas. Tuo pat metu konstatuojama, jog reliatyvistinė moralės idėja yra nepakankama ir neveiksminga, nes jai trūksta būtent to stabilaus vertybinio pagrindo, kurį gali suteikti tik antgamtinė žmogaus kilmės ir pašaukimo vizija. Šitokia žmogaus vizija įpareigoja ugdyti sąžinės ir religijos laisvę visuomenės gyvenime ir ginti ją nuo pažeidimų. Tai savo ruožtu religinius lyderius įpareigoja kelti balsą visais tais atvejais kai religijos ir sąžinės laisvė varžoma, o taip pat ir tais atvejais kai piktnaudžiaujama ir manipuliuojama žmonių religiniais jausmais. Būtent dėl iš tikėjimo išplaukiančios religijos ir sąžinės laivės, tikintieji ir ypač religiniai lyderiai turi pareigą būti moralios, stabilios ir taikingos visuomenės kūrėjais. (jm)