Pradedama vienos iš pirmųjų Fokoliarų judėjimo narių beatifikacijos byla.

Susipažindami su Bažnyčios istorija matome, kad vienas iš neatskiriamų jos gyvenimo aspektų yra naujų minčių, naujų bendruomenių, naujų judėjimų atsiradimas.

Tai suvokiama kaip nuostabus Šventosios Dvasios veikimas, kaip jos laiminimas ir nepaprastos malonės, kaip jos pagalba visai Bažnyčiai, pastarajai keliaujant per amžius, šalis ir kultūras.

Kalbant apie XX amžių, neabejotina, jog vienas iš reikšmingiausių naujų bažnytinių judėjimų yra Fokoliarai. Šis judėjimas jau yra įžengęs į savo gyvavimo septintą dešimtmetį ir šiandien skaičiuoja apie 140 000 tikrųjų narių, tačiau daugiau ar mažiau paliečia keleto milijonų žmonių gyvenimą. Fokoliarų bendruomenės įsisteigė 182 pasaulio kraštuose, joms priklauso jauni ir seni, dvasininkai ir pasauliečiai, katalikai ir kitų konfesijų krikščionys.

Abstraktus išsireiškimas „bažnytinis judėjimas“ yra patogus tada, kai norime tik įvardinti ir suklasifikuoti, tačiau jei norime jį iš tikro suprasti, tai turime pažvelgti į tuos konkrečius žmones, kurie būtent savo išskirtinėmis charizmomis ir suteikia judėjimui nepakartojamą ir vienintelį pobūdį, individualų charakterį, kuriuo bažnytinis judėjimas išsiskiria iš kitų, senesnių ar bendraamžių.

Fokoliarų judėjimo širdis yra Italijos šiaurėje gimusi Chiara Liubich. Ji ir šiandien dar stipriai plaka, nepaisant garbaus amžiaus. Tačiau kaip širdis neplaka tuštumoje, taip ir Chiara Liubich nebuvo viena. Viena iš pirmųjų jos bendraminčių buvo Ginetta Calliari, su kuria susipažino dar 1944 ir kuri kiek vėliau tapo jos artima bendradarbė bei viena iš pirmųjų naujojo judėjimo narių.

1959 metais Ginetta Calliari išvyko į Braziliją, kurioje praleido visą likusį gyvenimą. Čia ji ir mirė 2001 metais, sulaukusi 83 metų amžiaus.

Kaip rašė ji pati, atvykusi į Braziliją buvo šokiruota pamačiusi tenykštį skurdą, vargą ir badą, skirtumą tarp socialinių klasių. Tada ji klausė savęs: ką reikia pakeisti, kas turi pasikeisti, kad viso šito nebebūtų. Atsakymas buvo – „žmogus“. Reikia naujo žmogaus, kuris kurtų naujas struktūras, tad naujus miestus ir naują visuomenę.

Ši paprasta ir tuo pat metu radikali idėja orientavo visą jos veiklą kuriant Araceli gyvenvietę, kurioje, sekant socialinės Bažnyčios doktrinos principus, buvo pritaikyta nebe rinkos ekonomika, suprantama tik kaip gryno pelno siekimas, o toks socialinis modelis, kurio centre yra asmuo. Fokoliarai tai vadina „bendrystės ekonomika“. Šiandien šią gyvenvietę lanko tiek žurnalistai, tiek verslininkai, tiek politikai ir dažnas iš jos išvyksta sakydamas, jog „toks turėtų būti pasaulis“ ir kad tai yra „vilties ženklas“.

Bet ne dėl Araceli gyvenvietės prieš kelias dienas Osasco katedroje, San Paulo mieste, buvo pradėta jos beatifikacijos byla, o dėlto, tariant ją gerai pažinojusio arkivyskupo Joao Braz de Aviz žodžiais, kad jos asmenyje nebuvo trūkių, nebuvo atstumo tarp tikėjimo ir gyvenimo, tarp žodžių ir darbų. Ginetta Calliari gyvenimo centre buvo Kristus, kurį ji priėmė dar tuo metu, kai susitiko su Chiara Liubich. Jos pačios žodžiais, tada ji padėjo į šalį geležinį kryžių ir širdin priėmė gyvą Nukryžiuotąjį. Tai ir yra šventumas. (rk)