Apie Popiežiaus apaštališkąjį paraginimą „Sacramentum Caritatis“

Nemenko dėmesio pasaulietinėje žiniasklaidoje sulaukė prieš porą dienų paskelbtas popiežiaus Benedikto XVI posinodinis apaštališkasis paraginimas „Sacramentum Caritatis“. Šiokių tokių atgarsių būta ir Lietuvos spaudoje. Vis dėlto, komentarai gana paviršutiniški, gravituojantys aplink pasaulietės žiniasklaidos smalsumą visada žadinančias kunigų celibato, neleidimo išsiskyrusiems priimti Komuniją temas, o Popiežiaus užuominoje apie lotynų kalbą kaip vieną iš visuotinės Bažnyčios vienybės instrumentų, netgi įžvelgtas noras grįžti į priešsusirinkiminius laikus ir restauruoti lotynišką liturgiją.

Apie pasaulietinės spaudos reakcijas ir komentarus Italijoje interviu Vatikano radijui davė San Marino – Montefeltro vyskupas Luigi Negri.

Nieko nuostabaus,- sakė vyskupas Negri,- kad pasaulietinė žiniasklaida Bažnyčios dokumentus skaito iš savų politinių ar ideologinių perspektyvų. Ne naujas ir kaltinimas, kad Bažnyčia nori primesti savąją visuomenės gyvenimo viziją. Tačiau iš tiesų juk Bažnyčia jokios prievartos prieš dabartinę visuomenę nenaudoja. Visiškai nepragrįstas ir kaltinimas, kad tokie dokumentai, kaip pastarasis, atitolina Kristų nuo žmonių, nes juk Kristus negali atitolti nuo tų žmonių, kurie patys jau seniai yra nuo Kristaus atitolę. Bažnyčia būtų neištikima sau pačiai, jei pataikautų sekuliarizmui, jei savo skelbimą stengtųsi vis priderinti prie dominuojančio mentaliteto.

Spaudos komentaruose beveik visai nutylėtas svarbiausias šio naujojo dokumento turinys. Eucharistija, kuriai skirtas šis Popiežiaus dokumentas, yra ir ekleziologijos, tai yra pačios Bažnyčios struktūros ir savivokos pagrindas, yra Bažnyčios esmė. Tuo pat metu Eucharistija yra ir antropologijos – tai yra krikščioniškos patirties, realaus krikščioniško gyvenimo konkrečiose istorinėse sąlygose pagrindas. Iš Eucharistijos centriškumo vizijos išplaukia ir žmogaus bei visuomenės krikščioniška vizija. Nėra jokio pagrindo piktintis ir kaltinti, vien dėl to, kad Bažnyčia kalba apie visą žmogaus gyvenimą aprėpiantį eucharistinį nuoseklumą, apie sąsajas tarp Bažnyčios švenčiamo Eucharistijos slėpinio ir žmogaus kaip asmens ir kaip visuomenės nario gyvenimo. Nėra jokio pagrindo piktintis, jei Popiežiaus dokumente skelbiama išvada, jog tie, kas švenčia Eucharistiją, negali sutikti su tokiomis nuostatomis, kurios prieštarauja su Eucharistija suderinamai antropologijai. Tad Popiežius šiuo naujuoju dokumentu nežengia nė vieno žingsnio atgal, kaip jį dabar bandoma kaltinti, o paprasčiausiai primena, kad egzistuoja objektyvus nuoseklumo ryšys tarp Eucharistijos ir gyvenimo, arba paprastesniais žodžiais tariant – tarp tikėjimo ir žmogaus veiksmų. (jm)