Pristatytas Benedikto XVI posinodinis apaštališkasis paraginimas „Meilės Sakramentas“.
Antradienį Vatikano spaudos salėje buvo pristatytas popiežiaus Benedikto XVI Posinodinis
apaštališkasis paraginimas „Sacramentum Caritatis“. Šis dokumentas apibendrina Vatikane
2005 metais vykusios Vyskupų Sinodo asamblėjos išvadas. Dar popiežiaus Jono Pauliaus
II sušaukta, bet jau Benedikto XVI pontifikato pirmaisiais metais įvykusi vienuoliktoji
eilinė Vyskupų sinodo asamblėja prasidėjo 2005 metų spalio 2 dieną ir truko tris savaites.
Jos tema buvo: „Eucharistija – Bažnyčios gyvenimo ir misijos šaltinis ir viršūnė“.
Asamblėjos pabaigoje, jos dalyviai įteikė Popiežiui baigiamąjį dokumentą, susidedantį
iš penkiasdešimties siūlymų. Jų pagrindu Benediktas XVI parengė posinodinį paraginimą
„Sacramentum Caritatis“.
Popie˛iaus pirmiausia primena bendrąjį šio Posinodinio
apaštališkojo paraginimo kontekstą. Praėjus keturiems dešimtmečiams po Vatikano II
Susirinkimo, kurio vienas akivaizdžiausių rezultatų buvo liturgijos reforma, popiežius
Jonas Paulius II norėjo atkreipti didesnį bažnytinės bendruomenės dėmesį į fundamentalią
Eucharistijos sakramento šventimo svarbą Bažnyčios gyvenime. Tuo tikslu buvo paskelbti
Eucharistijos metai, o vienas svarbiausių jų elementų buvo Eucharistijai skirtas Vyskupų
Sinodo susirinkimas. Popiežius Benediktas XVI savo dokumente ragina į Eucharistijos
liturgijos raidą, vykusią taikant Susirinkimo liturginę reformą, žiūrėti naudojant
„tęstinumo hermeneutiką“. Susirinkimo įvestos naujovės nenutraukė ryšio su visa dviejų
tūkstančių metų Bažnyčios tradicija.
Toliau Popie˛iaus dokumente, Vatikano
leidyklos išleistame 127 puslapių knygute, apžvelgiami įvairūs, Sinodo asamblėjos
metu iškelti Eucharistijos aspektai. Dokumentas susideda iš trijų dalių: „Eucharistija
– tikėjimo slėpinys“, „Eucharistijos slėpinio šventimas“ ir „Eucharistijos slėpinys
ir gyvenimas“. Trys dalys suskirstytos į teminius paragrafus, kurių iš viso yra apie
šimtą.
Dokumente visų pirma primenamas kunigo vaidmuo švenčiant Eucharistiją.
Neįmanoma švęsti Eucharistijos be šventimų sakramentą priėmusio kunigo, o kunigas,
savo ruožtu irgi privalo suprasti, kad Eucharistijos pagrindinis veikėjas yra Jėzus
Kristus. Dėl to nevalia kunigui kelti savo asmeninę nuomonę ar save patį į pirmą planą,
aukščiu Kristaus. Tai prieštarautų ir Eucharistijos, ir kunigystės esmei. Popiežius
pamini ir kunigų celibatą, kuris visų pirma suprantama kaip Kristaus sekimas, atsispindintis
kunigo gyvenime.
Ir Sinodo asamblėjoje, ir dabar skelbiamame Popiežiaus posinodiniame
dokumente nemažai vietos skiriama netvarkingoje santuokoje gyvenančių žmonių dalyvavimui
Eucharistijos šventime. Vyrą ir moterį jungiantis santuokos sakramento ryšys yra esmingai
susijęs su tuo ryšiu, kuris Kristų jungia su jo Bažnyčia. Dėl to Bažnyčia privalo
ypatingą dėmesį skirti šeimų sielovadai, sužadėtinių parengimui santuokai, neapleisdama
taip pat ir tų žmonių, kurie nutraukę Bažnyčios palaimintą santuokos ryšį, yra sudarę
kitą, civilinę, santuoką. Tačiau čia reikia vadovautis ir meile, ir tiesa. Bažnyčia
negali prieštarauti Kristaus mokymui apie santuokos neišardomumą. Tačiau ir tokioje,
sakramentiniu ir kanoniniu požiūriu nereguliarioje situacijoje esantys žmonės vis
tiek yra Bažnyčios nariai. Jie yra pašaukti gyventi pilnavertį bendruomeninį gyvenimą,
dalyvauti Mišiose, nors ir nepriimant Komunijos, klausytis Dievo Žodžio, dalyvauti
Eucharistinėse adoracijose. Jie raginami gyventi artimo meilės kupiną gyvenimą, krikščioniškai
auklėti savo vaikus.
Šv. Tėvas ragina ypatingai rūpintis liturgijos grožiu.
Čia kalbama ne tik apie Eucharistijos liturgijos estetinius kriterijus, bet apie būtinumą
taip švęsti šį slėpinį, kad kiekviename žodyje ir geste atsispindėtų per Kristų mus
pasiekianti, mus pagaunanti Dievo meilė. Dėl tos pačios priežasties būtina išmintingai
parinkti liturgijoje skambančią muziką, būtina ypatingą dėmesį skirti ir homilijos
kokybei, vengti abstraktumo, ar juo labiau paties pamokslininko asmens kėlimo aukščiau
liturgijoje švenčiamų slėpinių. Kalbant apie liturgijos santūrumą ir rimtumą, paminėtas
taip pat ramybės palinkėjimo gestas, kuris dabartinėje liturginėje praktikoje yra
prieš pat Komuniją. Siekiant išvengti blaškančio šurmulio, būtų galima ramybės palinkėjimą
atkelti tarkim į aukos liturgijos pradžią.
Antradienį paskelbtame Popiežiaus
dokumente taip pat primenama šiandien daugelio jau užmiršta lotynų kalba. Žinoma,
nesiūloma grąžinti lotynų kalbai tą pačią vietą, kuri jai buvo skirta prieš Vatikano
II Susirinkimą, o tik konstatuojama, kad ši kalba visai nepagrįstai beveik visiškai
išnyko. Dėl to Popiežius siūlo, tarkim, tais atvejais kai liturgijoje dalyvauja įvairių
tautybių žmonės, dažniau Mišias aukoti lotynų kalba, o moderniosiomis kalbomis skaityti
Žodžio liturgijos skaitinius, tikinčiųjų maldą ir sakyti homiliją. Lotynų kalba galėtų
pasitarnauti Bažnyčios vienybės ir visuotinumo suvokimo stiprinimui.
Popiežiaus
dokumente taip pat paliestas Eucharistijos šventimas mažesnėse tikinčiųjų grupėse,
kuomet dalyvauja organizacijų ar judėjimų nariai. Tokiose grupėse vyraujanti neformali
artimo bendravimo nuotaika yra labai palanki giliam Eucharistijos slėpinio išgyvenimui,
tačiau reikia vengti atskirumo nuo visos bažnytinės bendrijos ar net kartais pasitaikančio
antagonizmo ir tariamo pranašumo. Šv. Tėvas taip pat primena niekada neatšauktą, bet
šiandien kartais savaip interpretuojamą, dalyvavimo privalomose šventėse pareigą.
Kiekvienas tikintysis turi pareigą dalyvauti kiekvieno sekmadienio Mišiose. Tenebūna
sekmadienis „Dievo nebuvimo“ diena.
Galiausiai, kalbant apie Eucharistiją ir
gyvenimą, primintas „Eucharistinis nuoseklumas“. Eucharistijoje išgyvenama Dievo meilė
privalo būti liudijama visose tikinčio žmogaus gyvenimo srityse. Eucharistijoje išgyvenama
Dievo meilė turi atsispindėti ir tikinčių žmonių išpažįstamose ir liudijamose moralinėse
vertybėse, jų požiūryje į šeimą, į gyvybės šventumą, į laisvę, teisingumą, atsakomybę
už bendrą gėrį. Šios vertybės irgi privalo būti interpretuojamos ir išgyvenamos ne
individualistiškai, ne savanaudiškai, bet suderinamai su Eucharistijoje mus nuolat
dovanojama Dievo meile. (jm)