„Grąžinkite vargšui tai, kas jam priklauso“ – enciklikai Populorum Progressio 40 metų

Netrukus popiežiaus Pauliaus VI enciklikai „Populorum Progressio – Tautų vystimasis“ sukaks 40 metų. Ši enciklika patenka į socialinių arba socialinę Bažnyčios doktriną pateikiančių enciklikų grupę. Pačią socialinę Bažnyčios doktriną būtų galima nusakyti kaip krikščioniškų moralinių gairių ieškojimą pačiuose įvairiausiuose socialiniuose reiškiniuose, pvz., ekonomikoje, teisėje, politikoje, medicinos ir technologijų vystimesi.

Enciklika parašyta 1967 metais, tame dešimtmetyje, kai daugelis Vakarų valstybių išgyveno didelį ekonominį pakilimą, kai su euforija buvo kalbama apie ekonominius „stebuklus“. Tuo laiku valstybės sparčiai žengė į tai, kas šiandien vadinama „globalizacija“ – į intensyvių tarpusavio ryšių plėtojimą, kuris, kartu su technologijų tobulėjimu, nulėmė tai, kad pasaulis tapo „mažas“.

Štai šitame kontekste Paulius VI enciklikoje Populorum Progressio ir pastebi, kad socialiniai klausimai įgijo pasaulinę dimensiją. Tai reiškia, kad jie turi būti sprendžiami visame pasaulyje, nes nacionalinio ar regioninio sprendimo nebepakanka. Tokia pastaba šiandien vis labiau įgyja prasmę mūsų visuomenėse ir tai rodo Pauliaus VI enciklikos modernumą.

Kaip sako pats enciklikos pavadinimas, Pauliui VI rūpėjo „Tautų vystimasis“. Visų tautų, o ne vieno kurio regiono, dar tiksliau, didžiosios pasaulio dalies žmonių skurdas ir atsilikimas pasaulinės ekonomikos augimo fone. Tad viena iš pagrindinių enciklikos problemų neabejotinai yra nelygybė tarp tautų, dažnai išreiškiama tokiais posakiais kaip „turtingos pirmojo ir skurd˛ios trečiojo pasaulio šalys“, „išsivystę Vakarai bei atsilikę Pietūs“. Sąmoningai suvokta nelygybės problema paliečia kiekvieną jautrią sąžinę.

Kokios turėtų būti žmonių, tautų, vyriausybių ir valstybių moralinės nuostatos ir principai nelygybės tarp tautų akivaizdoje? Paulius VI į šį klausimą bandė atsakyti permąstydamas paties „vystimosi“ sampratą. Vystimasis neapsiriboja tik ekonomika, tik poreikių tenkinimu pateikiamų materialinių gėrybių skaičiumi, rinka. Vystimasis negali būti atskirtas nuo teisingumo, nuo laimingumo. Iš tokio suvokimo išplaukė daug teigiamų atgarsių susilaukę popiežiaus Pauliaus VI pasakymai, kad „vystimasis – tai naujas taikos vardas“, kad tikras progresas yra „perėjimas nuo mažiau prie daugiau žmogiškų gyvenimo sąlygų“.

Paulius VI enciklikoje įžvalgiai išvardijo tuos faktorius, kurių sąsaja su skurdu šiandien jau niekas neabejoja: neraštingumą, vaikų mirtingumą, blogą mitybą, tarptautinius įsiskolinimus, kai kurias kultūrines mentaliteto nuostatas, o taip pat industrializaciją, švietimą, išmintingą gamtos išteklių naudojimą, tarptautinių konvencijų nustatytas lygias prekybos sąlygas ir kitus. Reikia pažymėti, kad popiežiaus vizija netilpo nė į vienos tuomet pasaulį pasidalinusių – kapitalistinio liberalizmo arba komunistinio kolektyvizmo - ideologijų rėmus.

Paulius VI priminė jau ankščiau Bažnyčios Magisteriume įtvirtintus principus: visuotinę gėrybių paskirtį, asmeninio ir valstybinio solidarumo pareigą. Šie principai teigia, jog Kūrėjas davė pasaulį visiems žmonėms, tad nėra moralu kažkam išskirtinai žemės savintis gėrybes, kai jų pakanka saviems poreikiams ir kai yra kitų, kurie stokoja pačių būtiniausių dalykų pragyvenimui.

Šiandien pasaulis jau yra gerokai kitoks nei 1967 metais, nors jo ekonomika dar labiau išaugo, tačiau enciklikos nagrinėtos problemos dar neišspręstos. Jungtinių Tautų ir kitų tarptautinių organizacijų raportai apie skurdą, analfabetizmą, žmogaus teises, bedarbystę, tarptautinę prekybą tai, deja, nuolatos akivaizdžiai patvirtina, o iškilmingi 2000 metais JTO valstybių narių „Tūkstantmečio deklaracijos“ pažadai iki 2015 per pusę sumažinti vargšų skaičių vargu ar bus išpildyti. (rk)