Trečiasis Gavėnios sekmadienis

Tuo pačiu metu atėjo keli žmonės ir papasakojo Jėzui apie galilėjiečius, kurių kraują Pilotas sumaišęs su jų aukomis. Tada Jėzus pasakė jiems: „Ar manote, kad tie galilėjiečiai buvo didesni nusidėjėliai už visus kitus galilėjiečius ir todėl taip nukentėjo?! Anaiptol, sakau jums! Bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite. Arba anie aštuoniolika, kuriuos užgriuvo bokštas prie Siloamo tvenkinio ir užmušė; jūs manote, kad jie buvo kaltesni už visus kitus Jeruzalės gyventojus?! Ne, sakau jums, bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite“.

Jėzus pasakė palyginimą: „Vienas žmogus turėjo savo vynuogyne pasisodinęs figmedį. Kartą jis atėjo pažiūrėti jame vaisių, bet nerado. Ir tarė sodininkui: 'Štai jau treji metai, kaip aš ateinu ieškoti šio figmedžio vaisių, ir vis nerandu. Nukirsk jį, kam dar žemę alina!' Anas jam sako: 'Šeimininke, palik jį dar šiais metais. Aš jį apkasiu ir patręšiu. Rasi jis dar duos vaisių. O jei ne, tada jį iškirsdinsi'“. (Lk 13, 1–9)

DIEVAS SU MUMIS, Mons. Adolfas Grušas:

Aš esu Esantysis,- sako Dievas prieš Jį suklupusiam Mozei. Apie tai girdime pirmajame šios dienos Mišių liturgijos skaitinyje.

Tai nėra žodžių žaismas ir anaiptol ne filosofinis apibrėžimas. Dievas save nusako, kaip aktyvų ir veiklų buvimą pasaulyje, tarsi sakytų mums: “Aš esu čia!”

Dievas Mozei pasako ne savo vardą ir netgi neaiškina savo esmės, kurios mes niekada ir nesuvoksime savo ribotu protu. Tai paaiškinimas, kuo Dievas yra žmogui, ką daro žmogaus labui. Kitais žodžiais tariant, Dievas yra Tas, kuriuo galime pasitikėti kiekvieną akimirką.

Dievas yra ištikimas žmogui. Jis nepalieka savo kūrinių, žino jų problemas, sunkumus, nelaimes, nepakeliamas situacijas. Jis nelieka abejingas, visuomet yra arti ir Jam nėra mažų ir didelių sunkumų – Jis yra drauge su žmogumi visuomet.

Klausydamiesi tokių teiginių, tikintieji ne kartą, atrodytų, turėtų ką Dievui prikišti. Jis yra su mumis? Net ir tada, kai jaučiame, jog Jis yra toli, tyli, mums atsidūrus sunkumuose? O kaip tada, kai žmones ištinka stichinės ar kitokios nelaimės, tegu ir tokia, apie kurią Jėzui šios dienos Evangelijoje papasakojo iš Galilėjos atkeliavę maldininkai?

Ne vienas mūsų galėtų papasakoti apie sunkią padėtį, kurioje atsidūrė mūsų draugai ar pažįstami, apie netikėtas mirtis ir eismo nelaimes, neteisingas bausmes ir patiriamą neteisybę, ir kiekvienu tokiu atveju paprastai keliamas klausimas: “Kur tada buvo Dievas?”

Vis tiktai atrodo, kad klausimas, kurį šiuo atveju reikėtų užduoti, yra ne: “Kur buvo Dievas?”, bet: “Kur yra žmogus?”

Gaila, bet žmogus jau nuo pat pradžios niekada negalėjo, kaip Dievas, būti pavadintas Esančiuoju. Priešingai: visi gerai žinome, kad nuo pat savo atsiradimo žemėje žmogus puikiai išmoko bėgti nuo savo atsakomybės. “Adomai, kur esi?”- šis Dievo klausimas lydi visą žmonių giminę nuo pat jos pradžios, nes žmogus amžinai nebūna ten, kur turėtų būti.

Galilėjiečių pasiuntiniai klausė Jėzaus, ar Piloto nužudyti vargšai maldininkai bei žuvusieji po bokšto griuvėsiais to nusipelnė, kaip bausmės už savo nuodėmes, ir Išganytojas aiškiai pasakė, kad šiuo atveju neįmanoma kalbėti apie kokią nors žuvusiųjų kaltę. Visi tie įvykiai tampa įspėjimu visiems kitiems. Viešpats prabyla ne apie pačią nelaimę, bet apie žmogaus nesugebėjimą rūpintis savo paties vidiniu gyvenimu. Žinoma ir toks paaiškinimas žuvusiųjų artimiesiems turėjo pasirodyti šaltas ir neguodžiantis…

Tik mums gali atrodyti, kad Dievas amžinai vėluoja mums padėti. Panašu, kad mes taip niekuomet nesuvokiame Jo artumo mūsų pačių sieloje.

Dievas ateina pas mus ir tam, kad… kentėtų drauge su mumis. Drįsčiau sakyti, jog Dievas yra su mumis, kai mes kenčiame, todėl, kad ir Jam su mumis būtų bloga.

Neveltui teologai kalba apie tai, kad Dievas tampa bejėgis savo visagalybėje, nes žmonės nenori leisti Jam parodyti savo galybės.

Dievo visagalybė labiausiai išryškėja Jo meilėje, tačiau tikriausiai niekas neprieštaraus, jei sakysiu, kad meilė neišvengiamai susijusi su silpnumu ir nepaprastu pažeidžiamumu.

Taip žvelgiant į situaciją, mes neturėtume pasiduoti norui “murmėti” prieš Dievą, kaip tai darė žydai dykumoje. Mes esame kviečiami kovoti prieš blogį, protestuoti, žinodami, kad su mumis kartu yra ir Dievas, nepriimantis neteisybės, trokštantis gėrio visiems.

Galbūt tada suprasime, jog pirmiausia Jis kviečia mus įvesti tvarką savo pačių širdyse…