Pastaraisiais laikais Lietuvoje šis minėjimas buvo kiek primirštas arba sąmoningai
nutylimas, o kai kas net galvoja, kad šiais laikais minėti kovo 8-ąją būtų tiesiog
neskoninga ar, kaip šiandien mėgstama manyti, „politiškai nekorektiška“.
Savo
kilme ši šventė siekia dvidešimtojo amžiaus pradžią, kai gimė judėjimas reikalaujantis
moterims lygių teisių su vyrais visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Per pastaruosius
dešimtmečius ir moterų emancipacijos judėjimo dėka, ir, bendrai, kintant visuomenės
gyvenimui, padėtis pasikeitė. Taip pat ir šeimos gyvenime šiandien moters statusas
kitoks negu anksčiau. Vis dėlto, dar ir šiandien yra rusenančių senos diskriminacijos
liekanų. Gana pažiūrėti į darbo statistikas. Bedarbių dauguma yra moterys. Vyriausybėse,
parlamentuose, įvairiuose valdžios postuose moterys dažniausiai sudaro tik nežymią
mažumą. Neretai moterų atliekamas darbas prasčiau apmokamas, nežiūrint įdėtų pastangų
ir darbo kokybės. Prie šių senos mąstysenos liekanų, reikia dar pridėti naujas diskriminacijos
formas, kuriose į moterį žiūrima kaip į daiktą, į prekę. Čia kalbame ne tik apie kraštutines
apraiškas, tokias kaip prostitucija ar pornografija, bet taip pat, tarkim, apie reklamą,
kurioje erotiniai motyvai naudojami kaip svertas, turintis paveikti potencialius pirkėjus.
Moters
vaidmuo Bažnyčioje nuo seno buvo ypatingas. Gana prisiminti į kokias aukštumas iškeltas
Mergelės Marijos vaidmuo ir su kokia pagarba iškeliamas daugybės šventųjų moterų pavyzdys.
Taip pat ir šiais laikais netrūksta pagarbos ir pritarimo kilniam ir nepamainomam
moters vaidmeniui. Moters pašaukimui popiežius Jonas Paulius II skyrė savo Apaštališkąjį
laišką „Mulieris dignitatem“, kuriame, tarp kita ko buvo rašoma: „Bažnyčia dėkoja
už visas moteris ir už kiekvieną. Bažnyčia dėkoja už viską ką moterys nuveikė tautose
ir valstybėse per visą istoriją, už visas charizmas, kurias Šventoji Dvasia suteikė
moterims per visą Dievo tautos istoriją, už visas pergalės, pasiektas moterų tikėjimo,
vilties ir meilės dėka, už visus moterų šventumo vaisius“. O popiežius Benediktas
XVI, vienoje šiemetinių bendrųjų audiencijų kalbėjęs apie moteris apaštalų bendradarbes,
sakė: „Krikščionybės istorija galbūt būtų pasukusi visai kita linkme jei ne dosnus
gausių moterų įnašas“.
Tačiau jei kalbame apie moters balso svorį kasdieniame
krikščioniškų bendruomenių gyvenime, deja, dažnai susiduriame su senai atgyvenusio
mentaliteto likučiais. Šį, gal kiek nepopuliarų, teiginį gana taikliai suformulavo
jėzuitai, jau daugiau kaip prieš dešimtį metų susirinkę į savo paskutinę generalinę
kapitulą: „Esame dalis visuomeninės ir bažnytinės tradicijos, kuri negerbė moterų.
Galbūt visai to nenorėdami buvome bendrininkai senojo klerikalizmo, kuris tvirtino,
jog vyrų dominavimas remiasi Dievo valia. Šiandien turime keisti šią neteisingą ir
žalingą situaciją”. (jm)