Popiežiaus bendroji audiencija: šv. Klemensas Romietis.

Po trumpos pertraukos, nes, kaip žinoma, visą praėjusią savaitę Vatikane vyko gavėnios rekolekcijos ir dėl to jokių popiežiaus audiencijų nebuvo, trečiadienio rytą Šv. Tėvas vėl susitiko su į bendrąją audienciją atvykusiais maldininkais. Audiencijos katechezėje Popiežius kalbėjo apie pirmojo amžiaus pabaigos Romos vyskupą šv. Klemensą – trečią šv. Petro įpėdinį, po Lino ir Anakleto. Pasakojimu apie Klemensą Romietį, Benediktas XVI pradėjo trečią savo pontifikato katechezių ciklą, skirtą vadinamiesiems apaštališkiesiems Bažnyčios Tėvams, tai antrajai krikščionių ir vyskupų kartai, kuri tiesiai iš apaštalų perėmė tikėjimą ir vadovavimą bendruomenėms. Priminsime, kad pirmasis Benedikto XVI greit po išrinkimo pradėtas bendrųjų audiencijų katechezių ciklas buvo skirtas apaštalams, o po jo sekęs antrasis – Naujajame Testamente minimiems apaštalų bendradarbiams.

Daugiausiai žinių apie šv. Klemenso gyvenimą paliko antrojo amžiaus Liono vyskupas šv. Ireniejus. Jis liudija, kad Klemensas matė apaštalus, su jais bendravo, kad „jo ausyse skambėjo apaštalų skelbti žodžiai ir savo akimis jis matė jų tradiciją“. Vėlesni, ketvirtojo – šeštojo amžių liudijimai šv. Klemensui suteikia kankinio titulą. Šio vyskupo autoritetas ir prestižas buvo tokie dideli, kad jam priskiriama daug pirmųjų amžių krikščionių raštų, tačiau vienintelis raštas, dėl kurio autorystės nėra jokių abejonių, yra šv. Klemenso Laiškas korintiečiams.

Graikų kalba rašyto laiško pradžioje Klemensas skundžiasi, kad jo bendruomenę staiga viena po kitos buvo ištikusios negandos. „Negandomis“ jis turbūt vadina Domiciano persekiojimus. Jei taip, vadinasi laiškas rašytas persekiojimams pasibaigus, tai yra apie 96 metus. Klemensas laišką rašė pačių korintiečių paprašytas sutaikyti susivaidijusią jų bendruomenę, kurioje jaunoji karta sukėlė maištą prieš bendruomenės vyresniuosius. Apie šiuos nesutarimus rašo ir šv. Ireniejus: „Klemenso laikais Korinte kilus nemažiems nesusipratimams, Romos Bažnyčia pasiuntė korintiečiams svarbų laišką, raginantį susitaikinti, grįžti prie tikėjimo ir prie tradicijos, kurią jie buvo ką tik gavę iš apaštalų“. Taigi šis laiškas yra pirmas liudijimas apie Romos vyskupo pirmumo misijos vykdymą. Jei Korinte būta nesusipratimų,- rašo šv. Klemensas,- jų priežasčių reikia ieškoti meilės ir kitų krikščioniškų dorybių susilpnėjime. Nuolankumas ir broliška meilė yra pagrindinės vertybės, kuriomis privalo remtis bendruomenės gyvenimas. Esame šventųjų bendruomenė,- ragina vyskupas Klemensas,- tad elkimės taip, kaip dera šventiesiems. Klemenso laiške taip pat pateikta hierarchinė bendruomenės vizija ir pirmą kartą pavartotas terminas „pasauliečiai“. Graikiškas terminas „laikos“ reiškia „Dievo tautos narys“. Hierarchų ir pasauliečių vaidmenų skirtingumas nereiškia, kad jie vieni kitiems prieštarautų. Bažnyčioje negali būti anarchijos, bet kiekvienas jos narys, kaip gyvame organizme, atlieka sau būdingas funkcijas ir vykdo savo specifinį pašaukimą. Apaštališkosios įpėdinystės ir hierarchinės struktūros šaltinis yra pats Dievas. Tėvas siuntė savo Sūnų Jėzų Kristų, kuris, savo ruožtu, siuntė apaštalus, o apaštalai paskyrė savo įpėdinius. Ir šita santvarka yra Dievo valios rezultatas. Šitaip šv. Klemensas pabrėžia, kad Bažnyčios struktūra yra ne politinė, bet sakramentinė. Bažnyčia yra Dievo dovana, o ne žmogaus kūrinys.

Dar vienas dėmesio vertas šv. Klemenso Laiško korintiečiams elementas yra malda už valdovus. Buvo ką tik praėję krikščionių persekiojimai, o Klemensas ragina melstis už persekiotojus. Pirmiausia jis vykdo Kristaus įsakymą melstis už priešus. Tačiau šioje Klemenso maldoje galime įžvelgti vėlesnį Bažnyčios santykį su politika ir valstybine valdžia. Melsdamasis už valdžią, Klemensas pripažįsta iš Dievo kylantį jos teisėtumą ir tuo pat metu trokšta, kad ir valdžia būtų klusni Dievo tvarkai.

Klemenso laiške paliesta ir daugiau svarbių dalykų, kurie liudija apie Romos Bažnyčios rūpinimąsi kitomis bendruomenėmis ir apie jos meile grįstą pirmavimą tarp kitų bendruomenių. (jm)