Tarpreliginis dialogas popiežiaus Benedikto XVI akimis

Šią temą konferencijoje Vašingtone nagrinėjo kardinolas Angelo Scola, Venecijos patriarchas. Jis pažymėjo jau daugelį kartų išsakytą popiežiaus Benedikto poziciją, jog tarpreliginis dialogas nėra kažin koks „sezoninis“ reiškinys, motyvuojamas tik smalsumu ar praktiniais sumetimais, tačiau kažkas daug giliau ir svarbiau, liečiantis pačią krikščionybės širdį. Primindamas ankstesnius Šventojo Tėvo teologinius veikalus, kardinolas Scola iškėlė kitą tarpreliginio dialogo dimensiją: tai atsakymo apie mūsų pačių tikėjimą ieškojimas.

Mūsų laikais, kultūroms suartėjus, pasidarė aišku, kad krikščionybė yra tik viena iš žmonijos dvasinės istorijos tradicijų. Tai reliatyvizavo krikščionių sąmonės horizontą ir iškėlė vieną iš opiausių dabarties krikščionių klausimų apie jų pačių tikėjimą kitų religijų kontekste. Tenka konstatuoti, kad daugybei tikinčiųjų šis klausimas sukėlė tikėjimo krizę. Tad tarpreliginis dialogas, krikščionybės ir kitų religijų tarpusavio santykių suvokimas, galų gale, yra bandymas suprasti kodėl mes esame ir galime būti krikščionys.

Pripažinus tarpreliginio dialogo svarbumą, svarbu gerai suprasti kaip jis gali vykti, kitaip sakant, kokie yra jo kriterijai. Kardinolas Scola išskyrė du, kurie, pasak jo, popiežiaus Benedikto mąstyme yra itin svarbūs, nors ir ne vieninteliai.

Pirmąjį būtų galima įvardinti kaip „socialinę darną“. „Darnos“ sąvoka yra gana plati. Šventasis Tėvas savo kalbose jai suteikė bendrų krikščionių ir musulmonų pastangų kurti geresnę visuomenę reikšmę. Kiekvienas žmogus yra visuomenės dalis, todėl negali visiškai atsiriboti nuo jos gyvenimo, bet turi pareigą jį daryti teisingesniu ir geresniu. Tad ir tikintieji, ir religijos gali ir turi pozityviai įtakoti visuomenę, ypač atkreipdamos jos dėmesį į asmens vertę, kuri turėtų būti pastatyta į politikos centrą.

Antrasis kriterijus mus kreipia galbūt ne tiek į gyvenimo kartu dimensiją, bet į tikėjimo, proto ir religijų santykį. Apie tai ypač buvo kalbėta garsiojoje popiežiaus Benedikto XVI Regensburgo paskaitoje.

Tąsyk Šventasis Tėvas pažymėjo, kad teologija, kuri klausia „kodėl yra tikima?“, privalo turėti pripažinimą universitete ir vietą tarp kitų disciplinų. Teologijos klausimas yra racionalus ir jei protas jo tokiu nepripažins, tai reikš, kad toks protas yra nebepajėgus dialoguoti su kultūrinėmis ir religinėmis tradicijomis.

Čia matome, jog popiežius tvirtai susieja kultūrą su religija. Pripažįstant vieną, reikia pripažinti ir kitą. Einant toliau, vargu ar kas paneigs kultūros reikšmę žmogaus ir visuomenės gyvenimui. Ir jeigu tiek kultūros, tiek religijos tikslas yra atsakymų į klausimus „kas yra žmogus? Iš kur ir kur jis keliauja?“ ieškojimas, tada tarpreliginis ir tarpkultūrinis dialogas leidžia palyginti skirtingų tradicijų pateikiamus, per šimtmečius formuluotus atsakymus, kurių tiesos ieškantis žmogus neturėtų ignoruoti.

Tačiau, patikslino kardinolas Scola, jei tiesos ieškojimas verčia apmąstyti kultūrų ir religijų teikiamus atsakymus, apmąstymo savaime nepakanka norint suvokti tiesos pilnumą. Tiesa taip pat kviečia protą laisvai jai pritarti. Tik su šiuo laisvu pritarimu tiesos ieškojimas tampa pilnutinis. Šis aspektas taip pat labai svarbus tarpreliginiame dialoge.

Apibendrinus, popiežius Benediktas XVI, viena vertus, kviečia gerbti religijas ir kultūras kaip lygiavertes dialogo dalyves, antra vertus, pripažinti pamatinę religijos laisvę kiekvienoje visuomenėje. (rk)