Antrasis gavėnios sekmadienis

Praslinkus maždaug aštuonioms dienoms po šitų žodžių, jis pasiėmė Petrą, Joną ir Jokūbą ir užkopė į kalną melstis. Besimeldžiant jo veido išvaizda pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti. Ir štai pasirodė du vyrai, kurie kalbėjosi su juo. Tai buvo Mozė ir Elijas. Jie pasirodė šlovėje ir kalbėjo apie Jėzaus išėjimą, būsiantį Jeruzalėje.

 
Petrą ir jo draugus apėmė miegas. Išbudę jie pamatė jo spindesį ir stovinčius šalia jo du vyrus. Šiems tolstant, Petras kreipėsi į Jėzų: „Mokytojau, gera mums čia būti! Padarykime tris palapines: vieną tau, kitą Mozei ir trečią Elijui“. Jis nesižinojo, ką kalbąs. Jam tai besakant, užėjo debesis ir uždengė juos. Jiems panyrant į debesį, mokiniai nusigando. O iš debesies aidėjo balsas: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ Balsui nuskambėjus, Jėzus liko vienas. O jie tylėjo ir tomis dienomis niekam nesakė apie savo regėjimą. (Lk 9, 28–36)


LYGUMŲ DRAMA, Mons. Adolfas Grušas



Kristaus Atsimainymo aprašymas savotiškai labiau atskleidžia savo prasmę tada, jei perskaitome dar keletą Evangelijos eilučių.


Jėzus su apaštalais nusileidžia nuo kalno ir iškart panyra į kasdienybę: jos vargą, kančias, sunkumus…


Jiems atėjus prie minios, prisiartino vienas vyras, puolė prieš Jėzų ant kelių ir maldavo: “Viešpatie, pasigailėk mano sūnaus! Jis per miegus vaikščioja ir labai kankinasi. Neretai jis įpuola į ugnį ir vandenį.


Šį skausmo kupiną tėvo prašymą galėtume pavadinti lygumų drama, dulkėtų žemės kelių tragedija.


Dažnai žmonėms, kuriems teko pabuvoti kalnuose, žavėtis bekraščių horizontų panoramomis, grįžus iš kalnų į žemumas, į minios maišatį ir įprasto gyvenimo triukšmą, atrodo, kad jų širdį tarsi kažkas gniaužtų replėmis, lyg jiems trūktų gaivaus kalnų oro…


Tokią dramą tenka išgyventi ir mums. Iš kontempliacijos aukštumų privalome nusileisti į kasdienybę, pasižyminčią įprastais darbais, rutina, dienotvarke, darbais, kurių tikrai negalima pavadinti žėrinčiais ir stebinančiais žygdarbiais.


Pabuvus Viešpaties artumoje, kartais tampa labai sunku pakęsti žmones. Sunku pakelti aplinkos naštą, jos savotišką menkumą, mūsų darbus lydintį nesupratimą. Gali atrodyti, kad kiti žmonės, jų elgesys mūsų atžvilgiu yra neteisingas ir nepakeliamas.


Vienas anglų vyskupas savo jaunam kunigui pastebėjo: “Dabar, kai kunigų niekas nekaria, nežudo ir nekankina, viena iš nedaugelio likusių pašventinimo priemonių yra: pakęsti kitus kunigus. Skausmas nėra toks aštrus, bet kur kas ilgiau trunkantis…”


Panašiai būtų galima pasakyti ir apie visus krikščionis.


Aukštumose jaučiami ir mus žavintys idealai įsikūnija į mažą, visiškai nuviliančią tikrovę. Netgi Viešpaties Bažnyčia savo žmogiškoje plotmėje pernelyg dažnai neatitinka mūsų svajonių…


Tai mūsų, krikščionių, lygumos drama, į kurią paslapčiomis įsėlina pagunda pasiduoti, prisitaikyti, atsisakyti mėginimų kilti aukščiau.


Ne paslaptis, kad tokia pagunda randa nemaža sekėjų.


Išlieka didžios dvasios žmonės, tie, kurie myli idealą ir jam tarnauja net tada, kai jį mato atstumiančioje tikrovėje. Tas, kuris nori eiti pirmyn, tai daro net ir tuomet, kai supranta, kad dauguma pasibaisėtinai vėluoja, o jo paties laukia nesupratimas ir smūgiai.


Šio sekmadienio Evangelija mums liudija, jog lygumų tamsoje būtina išsaugoti tą trupinėlį šviesos, kurį kontempliuojame Taboro kalno aukštybėse.


Mums būtinas Taboro atsimainymas, į kurį einame, dvasia artėdami prie Viešpaties, trokšdami pajusti Jo meilę. Tik pilna krūtine įkvėpę kalnų oro, galėsime ištverti lygumų dvoke.


Mes esame pašaukti nešti šviesą…


Tos pastangos kartais gali atrodyti nevaisingos, nes susiduriame su pernelyg sudėtingais dalykais. Kasdienybė gali slėgti, rankos gali leistis iš nevilties, tačiau kantrybė ir ištikimybė visuomet atneša pergalę. Pajusime, kad kai kuriose šešėlio apgaubtose vietose atsirado daugiau šviesos, kad vidutinybę kažkiek pakeitė idealo troškimas.


Juk ir pačių aukščiausių kalnų papėdė remiasi į lygumą…