Priminta Lectio divina svarba.

Šv. Tėvas nepraleidžia progos priminti visiems tikintiesiems Lectio divina svarbą, tai yra kad Šventąjį Raštą skaitytume ir priimtume kaip Dievo Žodį. Taip pat Lietuvos vyskupai ne per seniausiai paskelbtame laiške rašė apie Dievo žodį krikščionio gyvenime. Jame ganytojai siūlė Dievo žodžiui teikti pirmenybę ir juo vadovautis. Lectio divina tema be abejo susilauks daugiau dėmesio artimoje ateityje dėl Romoje rengiamo Vyskupų Sinodo, skirto Dievo Žodžiui. Mintimis apie Lectio divina su mūsų radijo klausytojais pasidalijo Romoje gyvenantis ir dirbantis slovėnų jėzuitas, teologas ir ikonografas, tėvas Ivan Rupnik. 53 metų kunigas Rupnik yra Rytų ir Vakarų dialogą skatinančio mokslų ir tyrimų centro „Ezio Aletti“ vadovas. Būtent jam vadovaujant buvo įgyvendintas Dievo tarno Jono Pauliaus II pavedimas sukurti Popiežiaus namų koplyčios „Redemptoris Mater“ mozaikas. Šioje koplyčioje tradiciškai vyksta popiežiaus Gavėnios rekolekcijos. Taigi, Lectio divina: kaip skaityti Evangelijas, kad jos neštų vaisių, bet Dievo žodis netaptų rutina? Klausimas t. Ivanui Rupikui:

Svarbu yra realiai suvokti, kad Dievo žodis nėra bet kieno, o yra Dievo. Šv. Teofanas Atsiskyrėlis (1815-1894) teigia, jog atidiems reikia būti ne tam ką žodis reiškia, o kas Jis yra. Palyginimui būtų galima sakyti, kad šis žodis yra „prisigėręs“ Šventosios Dvasios visai taip, kaip vyne pamirkytas gabalėlis duonos. Kaip duona sugeria vyną, taip Dievo žodis – Šventąją Dvasią, o Šventoji Dvasia yra Viešpats, kuris neša gyvybę ir asmenišku būdu komunikuoja man Dievą. Būtina, kad žmogus prie Dievo žodžio priartėtų kaip prie gyvo asmens: reikėtų jį skaityti ne kaip literatūrinį veikalą ar kaip užšifruotą tekstą, o kaip mylimą tekstą.

Savaime suprantama, - tęsė jėzuitas kun. Rupnikas,- Lectio divina nėra lengvas uždavinys. Tačiau labai svarbu yra į rankas paimti Šventąjį Raštą ir pradėti jį skaityti. Šiandien matome, kad daugelis krikščionių žino tik pavienes, atskiras Šv. Rašto ištraukas. Gi reikėtų vieną po kito skaityti visus Šv. Rašto autorius Matą, Morkų, Luką Joną, pranašų knygas ir panašiai taip, kad ilgainiui žingsnis po žingsnio skaitytojas priprastų nertis į Dievo žodį. Tada Lectio divina tampa tikroviškesnė ir tikresnė, nes vienas skaitomas tekstas savaime priveda prie kito tai žodžiais, tai įvaizdžiais, tai turiniu, tai sužadintu dvasiniu pojūčiu. Tuomet vienas kuris nors tekstas primena vis kitus taip, kad skaitytojas pradeda suvokti visumos vienybę nuo pirmojo iki paskutiniojo biblijos puslapio, biblijos, kuri yra Kristus. Prioritetinis Lectio divina dėmesys yra skiriamas pačiai svarbiausiai šventraščio daliai, kuri yra visų tekstų stuburas, suvienijantis visas Šventojo Rašto knygas, o tai - Jėzus Kristus.