„Krikščionių už Europą“ manifestas

Trečiadienio rytą Briuselyje buvo paskelbtas pernai susikūrusios grupės „Krikščionių iniciatyva už Europą“ manifestas. Artėjant kovo mėnesį sukaksiančioms Europos Sąjungos pirmtakės – Europos Ekonominės Bendrijos įkūrimo penkiasdešimtosioms metinėms, kurios bus pažymėtos Romoje ir Berlyne vyksiančiais iškilmingais minėjimais, įvairias krikščioniškas socialines ir kultūrines organizacijas vienijanti grupė ragina grąžinti Europos Sąjungai tą pirmykštę dvasią ir entuziazmą, kuris įkvėpė Europos Sąjungos kūrėjus.

Grupė „Krikščionių iniciatyva už Europą“ formaliai buvo įkurta praėjusių metų pavasarį Liuksemburge vykusiame krikščioniškųjų visuomeninių ir kultūrinių organizacijų susitikime, tačiau jos ištakos siekia bent keliolika metų anksčiau. Grupė susiformavo remiantis Prancūzijoje rengiamų „Socialinių savaičių“ pagrindu. Jų organizatoriai nuo 1999 pradėjo bendradarbiauti su Vokietijos Katalikų centriniu komitetu, savo šalyje periodiškai rengiančiu „katalikų dienas“. Dar platesnį bendradarbiavimą ir veiklos intensyvėjimą paskatino Europos konstitucinės sutarties rengimas ir naujų šalių priėmimas į Europos Sąjungą.

Grupės „Krikščionių iniciatyva už Europą“ manifestas pavadintas: „Atraskime Europos kūrimo prasmę“.

Rengdamiesi minėti šių metų kovo 25 dieną sukasiančias Romos sutarties, kuria buvo įkurta Europos Ekonominė Bendrija, pasirašymo penkiasdešimtąsias metines,- rašoma Briuselyje paskelbtame manifeste,- mes skelbiame, kad Europos kūrimas remiasi platesniu projektu, kuris ir šiandien yra prasmingas ir labai aktualus – tai tautų susitaikinimas, siekiant sukurti taikos, teisės, gerovės ir solidarumo erdvę, atvirą visam pasauliui ir jam tarnaujančią. Tačiau ką konstatuojame Romos sutarties penkiasdešimtųjų metinių išvakarėse? Europos dinamika sustojusi. Euro įvedimas buvo laimėjimas, tačiau istorinės reikšmės įvykiu tapusio dvylikos naujų šalių priėmimo į Europos Sąjungą nelydi institucijų reformos, reikalingos sklandžiam jų funkcionavimui. Kodėl taip yra? Europos projektą remia vis mažiau jos piliečių. Apie jų nusivylimą liudija negausu dalyvavimas paskutiniuose Europos parlamento rinkimuose ir Konstitucinės sutarties atmetimas dviejose valstybėse steigėjose – Prancūzijoje ir Olandijoje. Iš viso, susidaro įspūdis, kad Europos vyriausybės šiandien gyvena tik naudodamosi tuo, kas buvo anksčiau sukurta, tik eikvoja savo nepaprastą palikimą ir nesistengia kurti jokių naujų perspektyvų.

Toliau manifeste atskirai aptariamos visuomeninio ir politinio gyvenimo sritys, kur prieš penkis dešimtmečius užsibrėžti tikslai šiandien nevykdomi. Tai pirmiausia vis mažėjantis europiečių tarpusavio solidarumas. Tai ir Europos tarptautinio vaidmens silpnėjimas, plėsti gerovės erdvę į kitus žemynus projekto nevykdymas. Tai ir nenuoseklumai ir neaiškumai liečiantys taisykles ir vertybes, kuriomis remiasi Europos vienybės kūrimas.

Nors ir suprasdami, kad stojimo į Europos Sąjungą perspektyva kai kurioms šalims gali suteikti labai galingą postūmį vykdyti vidines reformas ir ugdyti Europos tautų susitaikinimą, tačiau manome,- rašo manifesto autoriai,- kad dabar ir dėl Europos Sąjungos dabartinių narių, ir dėl mūsų partnerių gerovės, reikalinga plėtros pauzė, kad būtų galima labiau susikoncentruoti prie vidinių reformų, nes jų atidėliojimas kelia rimtą pavojų suvienytos Europos egzistencijai.

Būtina pergalvoti ir iš naujo aiškiai suformuluoti Europos politinius ir kultūrinius siekius. Reikia Europos visuomenę gerai supažindinti su bendrų institucijų veikimo mechanizmais. Reikia atnaujinti Europos institucijų ir Sąjungai priklausančių šalių vyriausybių dinamišką koegzistenciją, idant būtų pašalintas konfliktiškumo ir nacionalizmų atgimimo pavojus. Reikia stiprinti subsidiarumą, visų pirma regioniniame ir vietinių bendruomenių lygmenyje. Reikia plėsti sritis, kuriose galėtų labiau pasireikšti bendras europietiškas pilietiškumas, nes juk neįmanoma sukurti vieningos Europos, neugdant Europos piliečių.

Mes, Europos krikščioniškų organizacijų ir judėjimų atstovai,- rašoma manifesto pabaigoje,- raginame prikelti tą suvienytos Europos viziją, kuria rėmėsi jos kūrėjai. (jm)