Apie rekolekcijas

Kaip žinia, visą šią savaitę nėra jokių Popiežiaus audiencijų ar renginių, kuriuose jis dalyvautų, nes nuo sekmadienio iki šeštadienio Šv. Tėvas, drauge su Romos kurijos kardinolais ir vyskupais, o taip pat ir kitais savo bendradarbiais, dalyvauja Gavėnios rekolekcijose, kurioms vadovauti šiemet pakviestas Bolonijos arkivyskupas emeritas kardinolas Giacomo Biffi.

Visas Gavėnios liturginis laikotarpis yra susitvardymo, tylos ir maldos, tikėjimo pagilinimo ir jo liudijimo artimo meilės darbais metas, besirengiant svarbiausiai liturginių metų šventei – Kristaus prisikėlimo iškilmei Velykoms. Gavėnios laikotarpiu Bažnyčia mini Kristaus pasininką ir maldą dykumoje prieš pradedant viešąją veiklą Palestinoje. Gavėnia trunka 40 dienų – lygiai tiek kiek ir Kristus pasninkavo ir meditavo dykumoje.

Panaši, tik nebūtinai susieta su liturginių metų ritmu, susikaupimo, sąžinės patikros ir maldos forma yra ir rekolekcijos. Nėra privalomų taisyklių, nustatančių rekolekcijų tvarką, tačiau šioje srityje Bažnyčia turi dviejų tūkstančių metų patirtį. Į dykumą pasitraukusio Kristaus pavyzdžiu sekė pirmųjų Bažnyčios amžių atsiskyrėliai ir vėlesnių laikų šventieji. Susiformavo krikščioniško dvasingumo tradicijos, turinčios ir bendrų, ir specifinių savitų bruožų.

Bene labiausiai artikuliuotą rekolekcijų metodiką sukūrė šv. Ignacas Lojola. Savo rekolekcijų tvarką šv. Ignacas išdėstė knygoje „Dvasinės pratybos“, kurios leidimui 1548 metais pritarė popiežius Paulius III. Žinoma, Ignacas neišrado nieko nauja, o remdamasis ankstesne tradicija ir savo patirtimi, visų pirma asmeniniais išgyvenimais, kurie ligos patale subrandino jame apsisprendimą tapti kunigu, sukūrė aiškiai suformuluotą keturių dalių – keturių savaičių – dvasinių pratybų metodą. Pirmoji – tai savo tikėjimo ir santykio su Dievu permąstymas. Dievas yra meilė. Jis primas mus pamilo. Atsiliepdamas į Dievo meilę, žmogus myli save patį, artimą ir Dievą. Pirmoji rekolekcijų savaitė – tai ir savęs paties pripažinimas, priėmimas tokiu, koks aš esu. Antroji savaitė – tai apsivalymo kelias, gilinimasis į savo gyvenimą, to, kas jame netvarkinga, atpažinimas, mane asmeniškai veikiančios nuodėmės ir blogio dinamikos supratimas. Ir svarbiausia, troškimas priimti Dievo gailestingumą. Trečioji savaitė vadinama apšvietimo keliu. Kristus nori žmogų išvaduoti iš ydų ir priklausomybių. Kristus rodo kelią. Šiame rekolekcijų etape žmogus stengiasi į savo gyvenimo ir pasaulio įvykius pažvelgti Kristaus akimis – ką Kristus darytų jeigu jis būtų mano vietoje arba tiksliau tariant – ką aš turiu daryti, kad mano pasirinkimai būtų tikras Kristaus sekimas. Galiausiai ketvirtasis etapas – susivienijimo su Kristumi kelias, kuriame kontempliuojama Kristaus auka ir ugdomas pasiryžimas kelti gyvenimo sunkumus kartu su Kristumi. Niekas labiau žmogaus nesuvienija su Išganytoju, kaip drauge nešamas kryžius.

Specifinių dvasingumo bruožų turi ir kitos didžiosios tradicijos, kurias Bažnyčios istorijoje sukūrė ryškias charizmas turinčios vienuolijos. Nors nėra specifiškai pranciškonių rekolekcijų metodo, tokio kaip turi jėzuitai, tačiau pranciškonai vis pabrėžia savo įkūrėjo šv. Pranciškaus Asyžiečio optimizmą, romumą ir gerumą. Pasakojama, kad dar Pranciškui gyvam esant, vieną kartą vykstant brolių pranciškonų rekolekcijoms, vienas brolis neiškentė pasninko ir naktį slapta nuėjo į vienuolyno sodą pasiskinti vynuogių. Pranciškus jį pastebėjo ir nusekė iš paskos. Pamatęs vynuoges valgantį brolį, valgė su juo ir Pranciškus. Ir tai jis darė ne dėl to, kad norėtų sugėdinti pasninko nesilaikantį brolį, o paprasčiausiai dėl to, kad anam vienam nebūtų liūdna.

Šiais laikais kalbant apie krikščioniško dvasingumo ugdymą ir apie rekolekcijas kaip vieną svarbių jo būdų, vis labiau akcentuojamas Dievo Žodžio meditavimo vaidmuo, Lectio Divina. Žinoma, niekada rekolekcijos neapsiėjo be Šventojo Rašto skaitymo ir meditavimo, tačiau anksčiau gal vis dėlto labiau būdavo pabrėžiamas emocinis, jausminis momentas. Taip pat ir popiežius Benediktas XVI nuo pat savo pontifikato pradžios daug dėmesio skiria Lectio Divina svarbai. Nors Lectio Divina labiau akcentuoja individualų santykį, tačiau jis įmanomas tik bendruomenės kontekste, nes juk į plikas rankas Dievo Žodžio nepaimsi. (jm)