„Jėzuitų pabėgėlių tarnybos“ raportas apie vaikus kareivius

Tarptautinė humanitarinė organizacija „Jėzuitų pabėgėlių tarnyba“ neseniai parengė raportą apie vaikų kareivių problemą. Jau pats raporto pavadinimas – „Suprasti vaikų karių fenomeną“ – sako, jog jame daugiausia dėmesio skiriama kare dalyvavusių vaikų padėties supratimui, kuris, savo ruožtu, gali padėti suvokti kaip juos būtų galima integruoti į visuomenę.

Raportas parengtas išsamiai apklausus 128 Kongo Demokratinės Respublikos teritorijoje vykusiuose kariniuose konfliktuose dalyvavusius vaikus ir vėliau apibendrinus gautą medžiagą.

Visi vaikai kareiviais tapo maždaug 12 metų ir jais išbuvo dvejus trejus metus. Jie atliko įvairias funkcijas – nuo kovos su ginklu iki buvimo pasiuntiniais ir virėjais. Užfiksuotas ne vienas seksualinio išnaudojimo atvejis, nors šiuo požiūriu dar baisesnė dalia teko sekso vergėmis padarytoms mergaitėms.

Manoma, kad vien Kongo Demokratinėje Respublikoje kareiviais buvo rekrūtuoti apie 30 000 vaikų. Vargu ar reikia pridurti, kad tokia „tarnyba“ padarė milžiniškos žalos jų psichiniam ir moraliniam vystimuisi. Integracijos į visuomenę programos yra vienintelė priimtina alternatyva jų užmiršimui, išstūmimui iš visuomenės. Tai tikrai labai sudėtingas ir nelengvas darbas, nes dažnai patys vaikai savęs nebesuvokia kitaip, kaip tik kareiviais, jų ryšiai su tėvais, su jų gimtojo kaimo bendruomene yra sunaikinti, jie nebesuvokia kitokio gyvenimo alternatyvų. Ne vienam vaikui būdavo duodama ar liepiama vartoti narkotikus bei alkoholinius gėrimus; tam, kad neva užsigrūdintų, nuolatos patirdavo fizinę prievartą.

Kai kurie vaikai tiesiog didžiuojasi savo uniformomis. Nestebina, kad apklausos duomenys rodo, jog 70 procentų vaikų įtikinėjimams tapti kareiviu pritarė „laisva valia“, tik 11 procentų teigė, jog buvo pagrobti ar verčiami jėga. Vaikų atsakymai rodo, jog kareivio tarnybą jie siejo su prestižu, saugumu, pragyvenimo ir draugų užsitikrinimu, vėliau, realybei pasirodžius kitokiai, nebeturėdavo arba nebegalėdavo pasitraukti.

Integracijos centruose, kurių keletas priklauso ir „Jėzuitų pabėgėlių tarnybai“, vaikai vėl grįžta prie pamokų ir prie kokio nors amato mokymosi, kuris padėtų jiems išgyventi taikioje visuomenėje. Taip pat bandoma atstatyti jų ryšius su šeima arba su jų gimtosios vietos bendruomene, jiems padedama kurti ar bent jau įsivaizduoti savo taikaus gyvenimo projektą, įsigyti būtiniausių amato įrankių, persikelti į kitas vietas. Galų gale, jie mokomi paprasčiausiai žaisti – futbolą ar kitus žaidimus. (rk)