Pirmasis Gavėnios sekmadienis

Kupinas Šventosios Dvasios Jėzus grįžo nuo Jordano, ir Dvasia jį vedžiojo po dykumą keturiasdešimt dienų, ir jis buvo velnio gundomas. Jis nieko nevalgė per tas dienas ir, joms pasibaigus, buvo alkanas. Tuomet velnias jam tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk šitam akmeniui pavirsti duona“. Jėzus jam atsakė: „Parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona!“ Tada velnias, pavedėjęs jį aukščiau, viena akimirka parodė jam visas pasaulio karalystes ir tarė: „Duosiu tau visą jų valdžią ir didybę; jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas dovanoju. Taigi, jei parpuolęs ant žemės pagarbinsi mane, visa bus tavo“. O Jėzus jam atsakė: „Parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ Dar nusivedė jį velnias į Jeruzalę, pastatė ant šventyklos šelmens ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk nuo čia žemyn, nes parašyta: Jis palieps savo angelams sergėti tave ir dar: Jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį“. Jėzus jam atkirto: „Pasakyta: Negundyk Viešpaties, savo Dievo!“ Visokius gundymus baigęs, velnias atsitraukė nuo jo iki laiko. (Lk 4, 1-13).

JO IR MŪSŲ PAGUNDOS, Mons. Adolfas Grušas

Gundymu dykumoje pradedama viešoji Jėzaus pasiuntinybė.

Šis Jėzui skirtas išmėginimas, panašiai, kaip ir mūsų patiriami gundymai vyksta dykumoje. Susidūrus su pagunda, sprendimas priklauso tik nuo mūsų, niekas kitas padėti negali. Apsispręsti: priimti ar atmesti pagundą, reikia mums patiems.

Šia prasme, dykuma tam yra geriausia vieta.

Tai išmėginimas laikinumu. Išmėginimas silpnumu. Mūsų laikinumu ir silpnumu…

Dykuma – tai vieta, kur tikrovė numeta savo sąlygotumą, netenka laikinumo žavesio ir viskas suvedama tik į tai, kas svarbiausia ir būtina.

Dykumoje matome tik begalinį dangų, bekraštes smėlio kopas ir save: menką, silpną ir pasimetusį. Ir nieko daugiau…

Viską supa didi tyla, kurią retkarčiais sudrumsčia lengvas vėjo pūstelėjimas ar prašliaužiančios gyvatės pajudinto smėlio girgždesys. Vietiniai arabai tuos garsus vadina taip: “Tai dykumos, trokštančios tapti žaliu slėniu, rauda”.

Dykumoje ˛mogus priverstas susitikti su savimi. Gyventi su savimi. Kaip tik todėl dykuma žavi ir baugina, nes tai didžiosios vienatvės vieta, kuri, iš vienos pusės, atrodytų, leidžia suvokti didžiąsias tiesas, o drauge žmogus bijo pasilikti vienas, nes jam baisu pažvelgti sau pačiam į veidą.

Tačiau toks susitikimas su savimi yra būtinas, nes toliau veidas į veidą turėsime susitikti su Dievu.

Dykuma - tai kartu ir susitikimo su Dievu vieta, nes pagundų ir ieškojimų vienatvėje visuomet greta yra Dievas.

Jo buvimas tikras, tačiau drauge paslėptas, apgaubtas nežinomybės.

Tik tai suvokus, dykuma gali tapti išlaisvinimo vieta, tačiau toji “laisvės programa” nereiškia palengvinimų, išimčių ar privilegijų. Tai daug reikalaujanti ir sunki programa, įvykdoma tik sunkiai darbuojantis ir renkantis anaiptol ne pačius lengviausius kelius. Dievas laiduoja visišką mūsų saugumą tik tada, kai Jo keliais einantys žmonės sugeba atsisakyti savo įprastinių saugumo galimybių, savo mažų patogumų.

Einančiam dykumos keliais būtina pasitikėti vien tik Dievu.

Dievas turi būti viskuo…

Didysis dykumos išmėginimas iš tiesų yra mūsų tikėjimo išbandymu, nes be tikėjimo išgyventi dykumoje neįmanoma.

Tik Vienintelio Viešpaties, pakėlusio išmėginimus ir mus lydinčio mūsų pagundų metu, dėka dykuma nebetenka savo sausumo, išnyksta jos nevaisingumas. Ji tampa derlinga žeme, virsta rojaus sodu.

Ir dykuma gali sužydėti.

Tyla gali tapti gera žinia.

Vienatvė gali reikšti bendrystę.

Iš tiesų, kiek daug galima padaryti, įveikiant blogio pagundą…