Septintasis eilinis sekmadienis

„Bet jums, kurie klausotės, aš sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus. Kas užgauna tave per vieną skruostą, atsuk ir antrąjį; kas atima iš tavęs apsiaustą, negink ir marškinių. Duok kiekvienam, kuris prašo, duok ir nereikalauk atgal iš to, kuris tavo paėmė. Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite jiems. Jei mylite tuos, kurie jus myli, tai koks čia jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai myli juos mylinčius. Jei darote gera tiems, kurie jums gera daro, tai koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai taip daro. Jei skolinate tik tiems, iš kurių tikitės atgausią, koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai skolina nusidėjėliams, kad atgautų paskolą. Bet jūs mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite nieko nesitikėdami. Tuomet jūsų lauks didelis atlygis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai: juk jis maloningas ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems“.
 
„Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas. Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista. Duokite, ir jums bus duota; saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu atiduos jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta“. (Lk 6, 27–38)

PERSKAITYTI EVANGELIJĄ

Atrodo, tarsi šį sekmadienį ant tikinčiųjų galvų pasipiltų akmenų kruša: Mylėkite savo priešus, melskitės už savo niekintojus, atsukite antrąjį skruostą…

Tai girdėdamas, vienas juokdarys paklausė: O ką daryti, jei tave patampys už nosies? Nėra ką daugiau beatkišti…

Visa tai tik juokai, bet, pamėginus įlįsti į kitų kailį, klausimų tik daugėja. Sakykime: kaip gali išprievartauta mergina mylėti savo prievartautoją? Kaip privalo elgtis mušama žmona: kreiptis į policiją ar, atsiklaupusi ant kelių, melsti Dievą malonės nevaldomam gyvuliui, kuris drauge yra jos vaikų tėvas? Kaip gali reaguoti žmona, susidurianti su nuolatinėmis savo vyro išdavystėmis? Bandyti iškabinti jam akis ar apsimesti, kad nieko neįvyko? Atsilyginti tuo pačiu, ar, sekant, Jėzaus žodžiais, “daryti gera”, apipilant glamonėmis ir bučiniais, žinant, kad jis ir toliau tave išduos?


O ką daryti kankinamam žmogui? Gal jam nereikia šaukti iš skausmo, bet prašyti, kad Dievas suteiktų dar daugiau malonės jo kankintojams?


Pagaliau, galvojant apie save pačius… Ar tikrai esu įpareigotas mylėti (ne vien pakęsti!) politiką, kuris jau spėjo pasižymėti, kaip sukčius, melagis bei juokdarys ir įkyrėjo man iki kaulo smegenų? Jei jau man reikia melstis už jį, ko turėčiau prašyti: kad mažiau sukčiautų? Tačiau tai jau būtų stebuklas, didesnis už nupjautos kojos priauginimą. Gal reiktų melstis, kad jis galų gale paliktų politiką ar pralaimėtų rinkimuose?…

Sunku spręsti, koks būtų tikrai krikščioniškas elgesys su tais, kurie išdavė draugystę ir ciniškai pasinaudojo tavo paties gerumu, o paskui išmetė tave, kaip nenaudingą detalę…


O kaip būtų tada, jei koks nors patyręs įkyruolis vagia tavo laiką? Ar reiktų jį išmesti pro duris, o gal pakviesti dar ilgiau bendrauti, suprantant, kad visas laikas bus prarastas?


Kaip turi elgtis vairuotojas, kai jo automobiliui kelią užtveria kitas vairuotojas, įžūliai pastatęs savo automobilį antroje eilėje? Gal, laukiant reikėtų kalbėti rožančių ar už stiklo valytuvų užkišti raštelį su paaiškinimu, kad taip netinka elgtis ir tuoj pabėgti, kad kiti tavęs nepalaikytų idiotu?


Netgi žodžiai: Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami, nėra tokie paprasti, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Sakyčiau: Jei Viešpats davė dvi pakankamai žvitrias akis, normalias smegenis, kodėl negalėčiau teisti ir vertinti kitų žmonių? Kodėl turėčiau juodą vadinti baltu ir kvailystę teisingu elgesiu? Kodėl man turėtų būti neleidžiama laikyti kvailiu tokį žmogų, kuris kaip tik taip mąsto ir elgiasi?


Atrodo, kad perlenkiau lazdą…


Pamėginau apsiginti nuo Evangelijos paradoksų labai žmogiškai, pamiršęs, kad Evangelija – tai Dievo žinia žmonijai. Stengiausi pateisinti save, ieškojau galimybių pabėgti nuo savo pareigos ir mano kalboje buvo pernelyg daug žodžių: bet, o, galbūt. Kitaip tariant, pamėginau apginti save…


Vis tiktai atrodo, kad kai kurie Evangelijos žodžiai privalo mus nustebinti, sutraiškydami mūsų įpročius ir nusistatytas taisykles. Teologai pasako daug protingų taisyklių (išlikdami labai griežti kitais moralės klausimais), leidžiančių mums jaustis patogiai. Gal todėl juos dar ir pakenčia tikintieji…


Šia proga labai norėtųsi prisiminti šventąjį Pranciškų, kuris viską suprato paraidžiui, nebijodamas nuogomis kojomis žengti aštriais Evangelijos akmenimis nubarstytu grindiniu.


Jį vadino bepročiu.


Tačiau, ko gero, tai vienintelis kelias normaliai suprasti Evangeliją…


Kaip tai padaryti, mes turime kiekvienas pasakyti sau pačiam… (mons. Adolfas Grušas)