Italų dienraštis „Avvenire“ visą puslapį skyrė monsinjorui Svarinskui.

Italijos katalikų dienraštis „Avvenire“ šio ketvirtadienio, vasario 15 dienos numeryje visą puslapį skyrė garsiam kovotojui už Lietuvos tikinčiųjų teises monsinjorui Alfonsui Svarinskui. Trečiajame puslapyje skelbiamas gana ilgais dienraščio bendradarbio Lorenzo Fazzini interviu su monsinjoru Svarinsku bei kiek trumpesnis, keliomis nuotraukomis iliustruotas straipsnis apie Bažnyčios Lietuvoje istoriją ir dabartį.

Pokalbyje su italų žurnalistu, monsinjoras vietomis labai rimtai, o kartais su jam būdingu šmaikštumu pasakoja apie savo išgyvenimus sovietiniuose lageriuose, kuriuose per tris kartus iš viso praleido net 22 savo gyvenimo metus.

Kunigu tapau lageryje. Buvau įšventintas 1954 metų spalio 3-ąją, šventosios Teresėlės dieną,- pasakoja monsinjoras Svarinskas. Mane laikė uždarytą pagrindiniame lageryje, kuriam priklausė dar kiti devyni lageriai – satelitai. Viename tų lagerių, už dviejų kilometrų, buvo įkalintas vyskupas Pranciškus Ramanauskas. Jis apsimetė esąs ištiktas apendicito ir buvo atgabentas į lagerio, kuriame buvau aš, ligoninę. Papirkome sargybinį ir vyskupas buvo atgabentas neštuvuose, lydimas dviejų kareivių su vilkšuniu. Vieną naktį, iš lauko budint mano bičiuliui žydui, susirinkome ligoninės palatoje ir ten, drauge su vienu gydytoju, buvau įšventintas kunigu. Kaip rengiausi kunigystei? Lageryje buvę kiti kunigai man padėjo pasirengti. Netrūkdavo progų pasikalbėti. Tarkime vakarais, kai mus suvarydavo žiūrėti sovietinės propagandos filmų, mes tarpusavy kalbėdavomės apie religiją. Sargybiniai netgi mus girdavo, kad taip uoliai lankome tas propagandinių filmų projekcijas.

Apie kunigo tarnystę lageryje monsinjoras Svarinskas taip pasakojo: Turėjau keletą vynuogių, išspausdavau jų sultis, pasitaupydavau duonos ir slapta švęsdavau Eucharistiją. Išpažinčių klausydavau kelyje iš lagerio į darbo vietą arba pirtyje. Kartu kalinamas ukrainiečių arkivyskupas Slipyj netgi sakydavo, kad pirtis buvo pati geriausia vieta klausyti išpažintims, nes buvo galima pasislėpti garuose.

Sovietų valdžia tremdama ir kalindama kunigus nenoromis pasitarnavo Bažnyčiai,- sakė monsinjoras. Jeigu būtų netrėmę kunigų, tai ištremtieji katalikai būtų neturėję dvasios vadovų. Kai mane uždarė lageryje, pagalvojau, kad gal taip ir geriau, nes galiu patarnauti čia esantiems žmonėms.

Tai tik keletas laisvai išverstų pokalbio fragmentų. Monsinjoras plačiai pasakoja, apie bendravimą su partizanais, vėliau apie savo veiklą Katalikų teisėms ginti komitete, apie tris įkalinimo laikotarpius ir išvadavimą iš lagerio prezidento Reagano užtarimo dėka. Apgailestauja, kad šiandien dar labai Lietuvoje juntamos komunistų valdymo pasekmės. Jei šiandien jau žmonės netiki Markso barzda, tai, deja, garbina dolerį,- sakė monsinjoras Alfonsas Svarinskas italų dienraščio „Avvenire“ bendradarbiui.

Nors tai galbūt tik atsitiktinis sutapimas, bet vis dėlto įdomu, kad šitą straipsnį italų dienraštis paskelbė Vasario 16-osios išvakarėse. (jm)