Trečiasis pasaulinis kongresas, skirtas mirties bausmės problematikoms.

Vasario pradžioje Paryžiuje vyko organizacijos „Kartu prieš mirties bausmę“ (ECPM) surengtas Trečiasis pasaulinis kongresas.

Jame buvo aptarta dabartinė situacija pasaulyje, įmanomos kovos su mirties bausme strategijos, baudžiamojo kodekso reformos, aktyvistų grupių koordinavimas. Didelis dėmesys skirtas Kinijai, kurioje 2008 metais vyks Olimpinės žaidynės ir kurios valdžia pažadėjo, kad ta proga imsis reformų žmogaus teisių srityje.

Kongreso galutinėje deklaracijoje kongreso dalyviai kreipėsi į mirties bausmę dar nepanaikinusias valstybes, ragindami kuo greičiau tai padaryti. Anot jų, mirties bausmė nepadeda kovoti prieš nusikalstamumą, o teisingumo, kuris pats žudo, sąvoka yra prieštaringa. Mirties bausmė grubiai pažeidžia žmogaus teises ir yra teisingumo pralaimėjimas, nekalbant apie tuos atvejus, kai mirties bausmė politiniam režimui ar įtakingiems asmenims tampa paprasčiausia susidorojimo priemone su kritikais.

Mirties bausmė vis dar plačiai taikoma pasaulyje, pavyzdžiui, Kinijoje, Irane, Saudo Arabijoje, Vietname. Iš demokratinių valstybių vienintelės Jungtinės Amerikos Valstijos jos dar neatsisakė. Tačiau nuo 2001 metų mirties bausmės atsisakė Graikija, Kirgizija, Liberija, Meksika, Filipinai, Senegalas ir dar kelios valstybės. Per tą pati laiką jokia nauja valstybė šios bausmės iš naujo neįvedė, nors tokį projektą svarsto Peru.

Mirties bausmė visuotinai paplitusi Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos šalyse, 22 šio regiono valstybės ją pripažįsta iki šiol, nors reikia pažymėti, kad Maroke, Alžyre ir Tunise mirties bausmė nebuvo taikoma jau daugiau kaip dešimtmetį.

Turimais duomenimis, apie 90 procentų mirties nuosprendžių yra įvykdomi Kinijoje. Manoma, kad kiekvienais metais šioje šalyje nužudoma nuo aštuonių iki dešimties tūkstančių žmonių. Kritikai, žmogaus teisių aktyvistai pažymi, kad situaciją pablogina dar ir tai, kad Kinijoje dažnai teisminiai procesai būna neobjektyvūs, todėl kyla pagrįstų įtarimų, jog vardan teisingumo būna nužudyti ir visiškai nekalti žmonės.

Vis dėlto galima teigti, kad paskutiniuosius keliolika metų nusiteikimas prieš mirties bausmę ima viršų. Nuo 1990 metų apie 40 valstybių jos atsisakė arba nebevykdo. Apibendrintais duomenimis, mirties bausmę yra visiškai panaikinusios 86 valstybės, 11 šalių ja baudžia ypač baisiais nusikaltimais, pavyzd˛iui, genocidu ar nusikaltimais prieš žmoniją kaltinamus asmenis, 25 valstybės nėra jos taikiusios bent dešimtmetį. Tad galima teigti, jog juridiškai arba faktiškai mirties bausmė nebetaikoma ma˛daug 120 iš 192 pasaulio valstybių, kai kurios šalys galbūt jos atsisakys netolimoje ateityje.

Prieš mirties bausmę aiškiai pasisako ir katalikų Bažnyčia. Ji penktąjį Dekalogo įsakymą – „nežudyk“ – suvokia kaip ne tik tarpasmeninių santykių, bet ir teisinės sistemos pamatinę taisyklę. Pasak Katalikų Bažnyčios Katekizmo, mirties bausmė prileidžiama tik vienu atveju – kai nebelieka jokių kitų priemonių apginti visuomenę nuo agresoriaus. Tada mirties bausmė tampa tam tikro tipo „būtinąja gintimi“, kurios pirminis tikslas nėra nužudyti kitą žmogų, bet, atitinkamai savo teisei gyventi, išsaugoti savo gyvybę.

Šventasis Sostas Trečiajam pasauliniam kongresui dėl mirties bausmės pasiuntė pareiškimą, kuriame išreiškia pritarimą jame pristatytoms pozicijoms ir palaikymą prieš mirties bausmę kovojančioms aktyvistų grupėms. Šventojo Sosto deklaracijoje pažymima, jog niekas negali pažeisti žmogaus teisės į gyvenimą nuo pat asmens pradėjimo iki natūralios mirties. Jei seniau dar buvo galima teigti, kad mirties bausmė neišvengiama norint apsaugot visuomenę nuo agresorių, tai šiandien šis pasiteisinimas vargu ar dar galioja, nes valstybės turi kitų priemonių nusikaltėlio izoliavimui nuo visuomenės. Teisingumo vykdymas neturi tapti visuomenės kerštu ir revanšu, krikščionišku požiūriu mirties bausmė taip pat yra atsiprašymo ir atleidimo galimybės atmetimas. (rk)