Penktasis eilinis sekmadienis

Kartą, kai minios veržėsi prie Jėzaus klausytis Dievo žodžio, jis stovėjo prie Genezareto ežero ir pamatė dvi valtis, sustojusias prie ežero kranto. Žvejai buvo išlipę iš jų ir plovė tinklus. Įlipęs į vieną valtį, kuri buvo Simono, jis paprašė jį truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties. Baigęs kalbėti, jis tarė Simonui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui“. Simonas jam atsakė: „Mokytojau, mes, kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome, bet dėl tavo žodžio užmesiu tinklus“. Tai padarę, jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net tinklai pradėjo trūkinėti. Jie pamojo savo bendrininkams, buvusiems kitoje valtyje, atplaukti į pagalbą. Tiems atplaukus, jie pripildė žuvų abi valtis, kad jos kone skendo. Tai matydamas, Simonas Petras puolė Jėzui į kojas, sakydamas: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ Mat jį ir visus jo draugus suėmė išgąstis dėl to valksmo žuvų, kurias jie buvo sugavę; taip pat Zebediejaus sūnus Jokūbą ir Joną, kurie buvo Petro bendrai. O Jėzus tarė Simonui: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi“. Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nuėjo paskui jį. (Lk 5, 1-11)

ŽODŽIO GALYBĖ

Šio sekmadienio Evangelijos ištraukoje susiduriame su trimis skirtingai epizodais. Visų pirma pasakojama apie tai, kaip Jėzus iš valties mokė susirinkusius žmones. Toliau seka stebuklingos žvejonės epizodas, kuomet Simonas paklūsta Jėzaus paliepimui užmesti tinklus tada, kai, vadovaujantis patirtimi, nebūtų buvę įmanoma tikėtis ką nors pagauti. Galiausiai Išganytojas pakviečia būsimuosius apaštalus sekti Jį, pabrėždamas, kad jiems lemta tapti “žmonių žvejais”.

Atrodytų, kad šie epizodai nėra labai tarpusavyje susiję, tačiau iš tikrųjų juos vienija Jėzaus žodis, tiksliau, per Jį pasireiškianti Dievo žodžio galybė.

Mūsų laikais, kuomet esame tiesiog užtvindyti žodžių, mes jau nebesuprantame tokio išsireiškimo, kaip “žodžio jėga”. Vis dažniau pasitaiko, kad tai, ką kalbame, iš tiesų nebeturi pirmykštės prasmės.

Gal todėl mes ir nebetikime žodžiais…

Mūsų vakarietiškas mentalitetas žodžius laiko tik priemone perduoti mintims, tuo tarpu žydų tradicija, su kuria susiduriame Evangelijos puslapiuose, suvokia žodį, kaip tikrą ir realią jėgą, veikiančią tame, kuris žodį ištaria, ir tame, kuris jį išgirsta.

Jie ypatingai pasitikėjo girdimais žodžiais, ir todėl nesunku suprasti, kokį įspūdį darė išgirsti palaiminimai ir prakeikimai. Vos ištarus, jie tapdavo neatšaukiamais, nesustabdomais, veikiančiais jų gyvenime.

Kaip tik toks suvokimas įgalino Simoną paklusti Jėzaus žodžiui, liepiančiam užmesti tinklus, palikti valtį ir tinklus krante, kuomet Jis pakvietė eiti mokinius drauge į savotišką nežinomybę “žvejoti žmonių”.

Jie mokėjo pasitikėti žodžiu. Jie sugebėjo pasitikėti Dievu.

Dievo žodis – tai ne vien mokymas, bet drauge ir įsakymas, paliepimas, kuriantis ateitį.
Dievas kalba – ir Jo žodis sukuria pasaulį, šviesą, vandenis, gyvąją gamtą.

Jėzus kalba – ir Jo žodis išgydo ligonius, nuramina audras, padaugina duoną, atleidžia nuodėmes, tinklus pripildo žuvų, grąžina gyvenimui mirusius.

Mes, tiesa, žinome, Dievo įsakymus, ir amžinai stengiamės juose įskaityti kažkokią labai giliai užslėptą prasmę, nors jie reiškia tik tai, kas jais pasakoma.

Mes pernelyg gerai išmokome iš žodžių pašalinti jų prasmę, atėmėme jų jėgą, paniekinome juos, žvelgdami pernelyg paviršutiniškai. Kaip tik todėl mūsų laikų žmonės ir reikalauja “ne žodžių, o darbų”.

Mums reikia iš naujo įprasminti žodį. Privalome pamėginti sulyginti savo žodžius su tuo, ką mums sako Dievas ir atkartoti Dievo žodį savo gyvenime.

Tada Dievas iš naujo prabils mums…

Tada ir mūsų žodžiai pradės kažką reikšti…

Tada ir į mūsų gyvenimą sugrįš Dievo galybė…

(Mons. Adolfas Grušas)