Metams praėjus po „Deus caritas est“ enciklikos paskelbimo
Praėjusių metų sausio 18 dieną popiežius Benediktas XVI bendrojoje audiencijoje viešai
paskelbė apie savo pirmąją encikliką „Deus caritas est“, o knygynuose enciklika pasirodė
dar po savaitės, sausio 25 dieną.
Enciklika buvo išleista visomis pagrindinėmis
pasaulio kalbomis: angliškai, itališkai, prancūziškai, ispaniškai, vokiškai, rusiškai,
kiniškai ir daugeliu kitų, ne taip plačiai vartojamų kalbų, netgi Brailio raštu, kuris
yra skirtas akliesiems. Žinoma, lietuviškai skaitantis skaitytojas taip pat gali įsigyti
„Deus caritas est“ egzempliorių knygynuose (encikliką taip pat galima rasti Lietuvos
vyskupų konferencijos interneto svetainėje adresu www.katalikai.lt).
Nors praėjo
tik metai, galbūt jau galime pasakyti kokius vaisius ji subrandino. Yra pažymėtina
leidybinė sėkmė: vien Italijoje parduota pusantro milijono enciklikos „Deus caritas
est“ egzempliorių. Vokietijoje ir Ispanijoje encikliką teko perleisti netgi po tris
kartus, kol ją įsigijo visi norintys. Buvo išpirkti visi egzemplioriai netgi lotynų
kalba, todėl rengiamas antrasis enciklikos leidimas lotyniškai.
Tėvas Reniero
Cantalamessa OP cap, popiežiaus pamokslininkas, komentuodamas enciklikos „Deus caritas
est“ paliktus pėdsakus visuomenėje pabrėžė, kad ji buvo įdomi bei priimtina ne tik
tikintiesiems, ne tik Bažnyčios nariams, bet ir pasauliečiams. Enciklika buvo komentuojama
ir cituojama tūkstančiuose laikraščių straipsnių. Tėvo Cantalemessa nuomone tai galima
paaiškinti tuo būdu, kuriuo popiežius Benediktas XVI gina ir pateikia krikščionybę:
krikščioniškos vertybės nėra priešpastatomos pasaulietinėms, tačiau giliu ir atidžiu
apmąstymu parodoma, jog tikėjimas neneigia proto, tačiau, priešingai, gal netgi yra
ypač brangintinas proto vaisius. Nors ši tema tiesiogiai nėra plėtojama enciklikoje,
tačiau, žinant jos svarbą Šventajam Tėvui, galima tarti, jog ji diktuoja tą būdą,
kuriuo jis kreipiasi į skaitytojus. Pažymėtinas ir pats enciklikos teksto paprastumas,
sugebėjimas išdėstyt pamatines temas dėl aiškumo nepaaukojant tų temų sudėtingumo
ir turtingumo.
Galbūt didžiausias enciklikos nuopelnas, anot tėvo Cantalamessa,
skaitytojų dėmesio nukreipimas prie Dievo meilės, kuri yra visko, taip pat žmonijos
Išgelbėjimo istorijos pamatas, paaiškinantis giliausią pasaulio egzistencijos priežastį.
Simboliška yra tai, kad enciklikos „Deus caritas est“ parašymo data įrašyta gruodžio
25 – Kalėdų diena, kai Dievas parodė savo nepaprastą meilę gimdamas žmogumi. Pasirinkdamas
meilę savo pirmosios enciklikos tema, Šventasis Tėvas priminė pagrindinę Bažnyčios
skelbimo, trunkančio jau 2000 metų, žinią: Dievo meilę žmonėms.
Popiežius bandė
parodyti, kad ta žmogiška meilė, kurią vadiname „eros“, verčia žmogų peržengti savo
ribas, ką gali patvirtinti kiekvienas įsimylėjėlis, ir todėl, beje, eina žingsnis
į žingsnį kartu su askeze, atsisakymu, ištyrinimu ir pagijimu. Šitaip Šventasis Tėvas
norėjo pasakyti, kad tarp žmogiškos meilės „eros“ ir krikščioniškos meilės „agapė“
nėra prieštaravimo, vienas kito paneigimo, kaip kai kam atrodo, tačiau tęstinumas.
Ir dar daugiau: Bažnyčios akimis „agapė“, Dievo meilė ir malonė, padeda žmogui ir
žmogiškai meilei peržengti savo ribas.
Kitas svarbus popiežiaus enciklikoje
pabrėžtas aspektas yra meilės ir gyvenimo sąsaja su tiesa. Pats Kristus yra tas, kuris
mylėjo ir mirė už tiesą. Evangelija pagal Joną, mums kalbanti apie Jėzaus paskatinimą
mokiniams mylėti vienas kitą, taip pat pabrėžtinai kalba apie tiesą ir apie Jėzų kaip
tiesos kelią. Ir šiuo atveju popiežius Benediktas troško parodyti, kad nėra susipriešinimo
tarp meilės ir tiesos, jei tik sugebame įveikti egoizmą.
Pasak kitų komentatorių,
reikšminga tai, kad popiežiaus dokumentas buvo palankiai priimtas ne tik katalikų
ar, kaip minėta, pasauliečių, tačiau taipogi stačiatikių ir protestantų. Garsus protestantų
teologas Eberhard Jungen, dėstantis Tiubingeno universitete Vokietijoje, komentavo:
„Paprastai protestantų teologai skaito popiežių enciklikas su tam tikru nepasitikėjimu.
Ši pastaba galioja ir man. Tačiau popiežiaus Benedikto XVI encikliką perskaičiau kelis
kartus, jausdamas jai gilų pritarimą“. Tai reiškia, kad enciklikos turinys pasižymi
tokiu gyvybingumu, kuris gali peržengti nesusipratimus ir sienas, kurias turime savyje.
Taip pat pastebima, kad praėjus metams pasirodo ne tik spontaniškos reakcijos, bet
ir gilių apmąstymų bei kruopščių enciklikos temų studijų. Tai dar vienu būdu parodo
jos vaisingumą. (rk)