Popiežiaus kalba prieš sekmadienio vidudienio maldą
Benediktas XVI priminė Bažnyčios liturginiame kalendoriuje sausio 28-ąją minėtą didį
Bažnyčios mokytoją šv. Tomą Akvinietį, paiminėjo taip pat šį sekmadienį švęstą Pasaulinę
sergančiųjų raupsais dieną, pasveikino gausiai į Šv. Petro aikštę susirinkusius Italijos
Katalikų akcijos vaikus, o taip pat kreipėsi į Libano gyventojus, tos šalies politinius
vadovus ir religines bendruomenes, ragindamas išsaugoti taiką ir darnų visuomenės
sambūvį.
Pastarosiomis dienomis prasiveržus smurtui, Libanas vėl pasruvo krauju,-
sakė Popiežius. Šitas kelias yra visiškai netinkamas politinių tikslų siekimui. Neapsakomai
skaudu matyti tų man brangių žmonių kančias. Žinau, kad daugelį libaniečių šiomis
dienomis prislėgė neviltis ir dabartinių įvykių akivaizdoje jie yra pasimetę. Kartoju
kardinolo Nasrallah Pierre’o Sfeiro žodžius, smerkiančius brolžudiškas kovas. Drauge
su kardinolu ir su visais religijų vadovais meldžiu Dievą, kad visi libaniečiai, nepaisant
skirtumų, sugebėtų ir norėtų kurti savo tėvynėje tikruosius bendrus namus, kad įveiktų
egoizmą, neleidžiantį rimtai rūpintis savo šalimi. Dar kartą kreipiuosi į Libano krikščionis
ir prašau būti autentiško skirtingų bendruomenių dialogo ugdytojais. Visiems meld˛iu
Dievo Motinos Libano Globėjos užtarimo.
Tikiuosi,- sakė Popiežius,- kad smurtas
greit liausis ir Gazos ruože. Dvasia esu drauge su visais regiono gyventojais ir meldžiuosi,
kad laimėtų troškimas siekti bendro gėrio, kad taikiomis priemonėmis būtų sprendžiami
nesutarimai ir mažinama įtampa.
Kaip minėta, sekmadienio vidudienį Šv. Petro
aikštėje buvo daug, maždaug penki tūkstančiai, Italijos katalikų akcijos vaikų. Du
vaikai drauge su Popiežiumi iš Vatikano Apaštališkųjų rūmų lango paleido taikos balandžius.
Būkime taikos skelbėjai, kaip šitie balandžiai,- sakė Benediktas XVI. Melskime taikos
Libanui ir visam pasauliui.
Sekmadienį buvo taip pat minima Pasaulinė raupsais
sergančių žmonių diena. Norėčiau, kad mano sveikinimas ir užtikrinimas, jog prisimenu
maldoje, pasiektų visus šią ligą kenčiančius žmones. Linkėdamas jiems pasveikti ir
susilaukti adekvataus gydymo, Popiežius sveikino medicinos darbuotojus ir savanorius,
kurie rūpinasi raupsuotaisiais, o taip pat visus kas kovoja su raupsais, kurie yra
ne tik liga, bet visų pirma socialinė neganda. Popiežius taip pat paiminėjo raupuotiesiems
visą gyvenimą pašventusius Damianą De Veusterį ir Raoulą Follereau.
Dabar dar
grįžkime prie pagrindinės, prieš sekmadienio vidudienio maldą Šventojo Tėvo sakytos
kalbos dalies, kuri buvo skirta sausio 28-ąją Bažnyčios liturginiame kalendoriuje
minėtam šv. Tomui Akviniečiui.
Savąja filosofo ir teologo charizma Tomas Akvinietis
siūlo tikėjimo ir proto harmonijos modelį. Šios dvi žmogaus dimensijos gali visiškai
išsiskleisti tik susitikdamos ir viena kitą papildydamos. Pasak Tomo Akviniečio, žmogaus
protas „alsuoja“, tai yra veikia plačioje, atviroje erdvėje, kurioje jis gali visapusiškai
reikštis. Tuo tarpu, jei žmogus apriboja savo protavimą vien materialiais dalykais
ir tais, kuriuos galima patikrinti eksperimento būdu, jei atsiriboja nuo didžiųjų
klausimų, liečiančių gyvybę, patį žmogų ir Dievą, tuomet jis pats save nuskurdina.
Tikėjimo ir proto ryšys yra rimtas iššūkis šiuo metu Vakarų pasaulyje dominuojančiai
kultūrai ir būtent dėl to mylimasis popiežius Jonas Paulius II jam skyrė savo encikliką
Fides et Ratio – Tikėjimas ir Protas. Neseniai ir aš šias temas svarsčiau savo kalboje
Regensburgo universitete.
Iš tiesų, dabartinė mokslo pažanga atnešė daug pozityvių
rezultatų, kuriuos visuomet turime pripažinti. Tačiau tuo pat metu reikia sutikti,
jog tendencija pripažinti teisingu tik tai ką galime patikrinti eksperimentų būdu
yra žmogaus proto apribojimas. Iš to kyla daugelyje sričių akivaizdžiai matoma baisi
šizofrenija, suderinanti savyje racionalizmą su materializmu, hipertechnologiją su
neribotu instinktiškumu. Dėl to būtina kuo greičiau atrasti žmogaus racionalumą, atvirą
dieviškojo Logos šviesai ir jo tobulam apsireiškimui, kuris yra Jėzus Kristus, žmogumi
tapęs Dievo Sūnus. Krikščionių tikėjimas, jei jis yra autentiškas, nevaržo žmogaus
laisvės ir proto. Tikėjimui ir protui nereikia vienam kito bijoti, nes susitikdami
ir bendraudami jie gali daugiau duoti. Tikėjimui reikia proto, tikėjimas tobulina
protą. Tikėjimo apšviestas protas yra pajėgus pakilti iki Dievo ir dvasinės tikrovės
pažinimo. Atsiverdamas tikėjimui žmogaus protas nieko nepraranda, nes juk ir pritarimui
tikėjimo tiesoms reikalingas laisvas ir sąmoningas apsisprendimas.
Šv. Tomas
Akvinietis toliaregiškai ir išmintingai sugebėjo užmegzti vaisingą diskusiją su savo
meto arabų ir žydų mąstytojais ir tapo visais laikais aktualiu kultūrų ir religijų
dialogo mokytoju. Jis sugebėjo sukurti nuostabią krikščionišką tikėjimo ir proto sintezę,
kuri yra neįkainojamas Vakarų civilizacijos lobis. Ir šiandien ja galime remtis jei
norime užmegzti veiksmingą dialogą su didžiosiomis pasaulio rytų ir pietų tradicijomis.
Melskimės, kad krikščionys, ypač tie, kurie darbuojasi akademinėje ir kultūros srityse,
sugebėtų įrodyti savo tikėjimo racionalumą ir liudyti jį meilės įkvėptame dialoge.
Prašant Viešpatį šios malonės, teužtaria mus šv. Tomas Akvinietis ir visų pirma Mergelė
Marija – Išimties Sostas. (jm)