Popiežius susitiko su Rotos teisėjais.

Šeštadienio rytą įvyko tradicinis naujametinis Popiežiaus susitikimas su Romos Rotos tribunolu. Priminsime, kad Vatikane veikia du aukščiausieji bažnytiniai teismai – Romos Rotos ir Apaštališkosios Signatūros tribunolai. Romos Rotos tribunolas yra aukščiausios instancijos teismas santuokos bylose, o Apaštališkoji Signatūra atlieka aukščiausiojo teismo funkcijas visose kitos bylose.

Šeštadienio rytą susitikęs su šio specifinio, santuokos bylas sprendžiančio tribunolo teisėjais, Popiežius jiems pasakė gana ilgą kalbą, kurioje buvo svarstomos priežastys, dėl kurių santuokos krizė palietė ir ne vieno tikinčiojo mąstyseną. Popiežius grįžo prie jau daugiau kaip prieš metus, 2005-ųjų gruodžio mėnesį sakytos savo kalbos, kurioje analizuodamas Vatikano II Susirinkimo mokymo įsisavinimo tikinčiųjų bendruomenės gyvenime problemas, kalbėjo apie neretai naudojamą vadinamąją nevientisumo arba lūžio hermeneutiką. Toks požiūris į Susirinkimo mokymą stengiasi nubrėžti ribą tarp priešsusirinkiminės ir posusirinkiminės Bažnyčios, tarsi Bažnyčia nebūtų vientisas, visuomet sau tapatus subjektas, visuomet ta pati keliaujanti Dievo tauta.

Šitokio požiūrio į Susirinkimą poveikis juntamas ir požiūryje į santuoką. Kai kas tvirtina,- sakė Popiežius šeštadienio rytą,- jog Susirinkimo konstitucijoje Gaudium et Spes pateiktas apibrėžimas, kad santuoka yra „glaudus gyvybės ir meilės bendrumas“, visai nereiškia, kad santuoka negali būti išardoma, jog santuokos neišardomumas yra tik siekiamybė, tik idealas, o ne visus krikščionis saistanti pareiga. Kai kuriose bažnytinėse sferose taip pat paplito įsitikinimas, jog netvarkingą santuokinį gyvenimą gyvenančių žmonių situacija turėtų būti kaip nors kanoniškai normalizuota, nepriklausomai nuo jų santuokos galiojimo ar negaliojimo, tai yra nepriklausomai jų asmeninės situacijos „tiesos“. Taip pat santuokos negaliojimo patvirtinimas čia suprantamas tik kaip priemonė formaliai patenkinanti subjektyvius poreikius.

Šitų pretenzijų akivaizdoje būtina pabrėžti, jog Susirinkimas, kalbėdamas apie santuoką kaip „glaudų gyvybės ir meilės bendrumą“, niekados neišsižadėjo nei Bažnyčios tradicijos ir teisės principų, nei santuokos antropologinės interpretacijos. Yra santuokos „tiesa“, kuri remiasi harmoningai suderintais proto ir tikėjimo argumentais, tai yra Dievo Žodžio apšviestu pažinimu žmogiškosios realybės – vyro ir moters lytiškumo, jų komplementarumo poreikio, ekskliuzyvaus ir galutinio vienas kitam aukojimosi. Dėl to, nepriimtinas nei vien pozityvistinis požiūris į santuokos ryšį, tarsi ji būtų tik formali žmonių sugalvota norma, visiškai nepaisanti žmogaus prigimties ir sutuoktinių meilės, nei subjektyvistinis žmonių lytiškumo reliatyvizmas. (jm)