Visuomenės komunikavimo priemonių diena

2007 metų gegužės 20 dieną jau 41 kartą bus minima Pasaulinė visuomenės komunikavimo priemonių diena, kurios tema yra „Vaikai ir komunikacijos priemonės: iššūkiai auklėjimui“.

Tradiciniame šiai dienai skirtame popiežiaus laiške, paskelbtame sausio 24, Pranciškaus Saleziečio šventės proga, popiežius Benediktas XVI pakviečia apmąstyti du pamatinius ir didžiulę svarbą turinčius aspektus: vaikų formaciją ir žiniasklaidos formaciją.

Šiuolaikinis auklėjimas dažnai susiduria su problemomis, kurios vienaip ar kitaip yra susijusios su mūsų pasaulyje paplitusia komunikacijos priemonių įtaka. Visuomenės komunikavimo priemonės, kurios yra globalizacijos fenomeno aspektas, sparčiai plėtojamas dėl technologijų pažangos, stipriai įtakoja kultūrą. Kai kas netgi teigia, jog jų įtaka formacijai varžosi su mokykla, su Bažnyčia ir gal netgi su šeima.

Kalbant apie vaikų, komunikavimo priemonių ir auklėjimo sąryšius, galima domėtis dvejomis perspektyvomis: kaip komunikavimo priemonės formuoja vaikus ir kokia yra vaikų formacija reaguojant į komunikavimo priemones? Čia iškyla komunikavimo priemonių industrijos atsakomybės ir tų priemonių skaitytojų, žiūrovų, klausytojų kritiško naudojimosi jomis klausimas. Šiame kontekste derama formacija ir tinkamas komunikavimo priemonių naudojimas yra ypatingos svarbos vaikų kultūriniam, moraliniam ir dvasiniam vystimuisi.

Vaikai turi būti mokomi pasirinkti ir atsirinkti komunikavimo priemonių naudojime. To juos išmokyti yra mokyklos, Bažnyčios ir, ypač, tėvų pareiga. Pastarieji turi išskirtinę teisę ir pareigą formuoti savo vaikų sąžines iki kol šie galės patys daryt pagrįstus pasirinkimus kokias programas pasirinkti, kokias atmesti. Mokykla, parapija, bendruomenė turi paremti tokią tėvų atsakomybę.

Vaikų auklėjimas komunikavimo priemonių vertinimui turi būti teigiamas. Jie turi būti mokomi suprasti, kas estetiškai ir morališkai yra puiku, supažindinti su vaikų literatūros klasikais, su menais ir muzika.

Kaip ir kiekvienas auklėjimas, taip ir auklėjimas komunikavimo priemonėms turi išmokyti vaiką naudoti savo laisvę. Svarbu jiems leisti suprasti, kad laisvė nėra nepaliaujamas malonumų ar naujų patirčių ieškojimas. Autentiška laisvė yra sugebėjimas pasakyti „taip“, laisvai ir sąmoningai, viskam, kas gera, tikra, gražu, galiausiai „taip“ žmonijos Dievui. Autentiška laisvė veda į gilų džiaugsmą gyvenimu.

Komunikavimo priemonių industrija taip pat gali prisidėti prie vaiko auklėjimo gėriui, grožiui, tiesai, bet tik tiek, kiek skatins pagarbą žmogaus orumui, šeimai ir šeimyninio gyvenimo vertei. Kad komunikavimo priemonės įsipareigotų atsakingai formacijai bei gerbtų etiką turi rūpėti ne tik tėvams, bet ir turintiesiems civilinę atsakomybę.

Nors daugelis komunikavimo priemonių operatorių teigia, kad siekia elgtis teisingai, tačiau galima konstatuoti, jog daugelis, dažnai dėl komercinės konkurencijos, nuleidžia standartų kartelę. Kiekviena pagunda kurti programas, animacinius filmus, video žaidimus, kurie vardan pasilinksminimo aukština prievartą, atspindi asocialų elgesį, vulgarizuoja žmogaus seksualumą yra dar didesnis iškrypimas, kai jie skirti vaikams ir paaugliams. Kaip tokį „pasilinksminimą“ paaiškinti vaikams, kurie realiame gyvenime yra išnaudojimo, fizinės ir seksualinės prievartos aukos? Visi turėtų įsiklausyti į Kristaus, ėmusio ant rankų vaikus ir juos laiminusio (Mk 10,16), žodžius, kad kam nors „būtų geriau, jei ant kaklo būtų užmauta girnapusė“ (Lk 17,2) negu, kad jis papiktintų mažuosius.

„Kviečiu komunikavimo priemonių industrijos vadovaujančiuosius, laidų gamintojus saugoti bendrąjį gėrį, palaikyti tiesą, gerbti asmens orumą ir šeimą“, - rašo popiežius Benediktas.

Bažnyčia, kuri dėl jai patikėtos išgelbėjimo žinios yra žmonijos mokytoja, yra pasiruošusi pasiūlyti savo pagalbą tėvams, auklėtojams, jaunuoliams. Parapijos ir mokykloms parengtos programos pirmauja auklėjime komunikacijos priemonėms. Ypač Bažnyčia trokšta dalintis požiūriu, pasak kurio žmogiškasis orumas yra kiekvienos komunikacijos centras. (rk)