Pirmojo Afrikos evangelizacijos kongreso baigiamasis komunikatas

Mūsų laidose jau pranešėme apie pirmą sykį Afrikoje surengtą evangelizacijos kongresą, vykusį Tanzanijoje, kuriame per 300 ganytojų, kunigų, aktyvių pasauliečių iš viso Afrikos kontinento, priklausantys Afrikos ir Madagaskaro vyskupų konferencijų simpoziumui (SCEAM-SECAM), aptarė evangelizacijos Afrikoje suvestinę ir perspektyvas.

Šioje laidoje pristatome Afrikos evangelizacijos kongreso galutinio komunikato santrauką. Komunikate konstatuojama, kad vertinant paskutinį dešimtmetį, Bažnyčios evangelizacinė misija įgyvendinama plačiau ir giliau.

Tam, kad evangelizacija būtų dar vaisingesnė, kongreso dalyviai nusprendė pagilinti ir patikslinti jos supratimą. Jie priminė du pamatinius evangelizacinės misijos aspektus: viena vertus, tai Kristaus, Dievo Sūnaus, kentėjusio dėl mūsų išgelbėjimo ir prisikėlusio, skelbimas. Antra vertus, tai atsakymas žmogui, kuris, paliestas savo širdies gelmėse, pradeda eiti atsivertimo ir šventumo keliu, spręsdamas dvasines, kultūrines ir socialines problemas.

Evangelizacijos kongreso galutiniame komunikate šie du aspektai yra plačiai išskleisti ir paaiškinti.

Kristaus skelbimo užduotyje pabrėžtas Dievo Žodžio – Šventojo Rašto centrinis vaidmuo. Taip pat svarbu atnaujinti teologiją, rasti naujų žodžių ir palyginimų, rūpintis solidžia formacija. Komunikate pažymima, kad pasauliečiams tenka pagrindinė apaštalavimo užduotis, o teologai paraginti plėtoti „pasauliečių teologiją“. Privilegijuoti apaštalavimo sektoriai yra šeimos ir jaunimas. Be abejo, reikia rūpintis ne tik evangelizuojamųjų, bet evangelizuotojų formacija. Šiuo požiūriu reikia sukurti struktūrą, kuri leistų tarpusavyje bendrauti įvairioms iniciatyvinėms grupėms, suteikti jiems galimybę naudotis šiuolaikinėmis informacinės technologijos priemonėmis.

Dar vienas svarbus punktas, tai katechezės bei liturgijos pritaikymas prie kultūrinės aplinkos, kitaip tariant, inkultūravimo problema. Jei, viena vertus, inkultūracija yra būtina, antra vertus, reikia saugotis, kad ji netaptų religiniu sinkretizmu. Nemažiau svarbus yra dialogas, kuris komunikate pavadintas neatskiriamu krikščioniško tikėjimo elementu. O dialogas, savo ruožtu, yra susietas su pažinimu, konkrečiai, su Biblijos, kitų religijų, ypač islamo ir vietinių afrikietiškų kultų, dvasingumo studijomis.

Evangelizacijos kongresas aiškiai įvardijo Bažnyčios Afrikoje atsakomybę ir pareigą veikti taikos, susitaikymo ir teisingumo labui. Šiuo tikslu patartina įkurti, kur dar nėra, Taikos ir teisingumo komisijas, kurios kryptingai ir organizuotai dirbtų dėl teisingesnės, taikingesnės visuomenės. Čia, dar kartą, ypatingas vaidmuo tenka pasauliečiams, o Bažnyčios socialinės doktrinos Kompendiumas, išverstas į afrikiečių kalbas, yra skubiai reikalingas instrumentas. Bažnyčia ypač galėtų ir turėtų rūpintis silpniausiomis socialinėmis grupėmis: pabėgėliais ir migrantais, sergančiaisiais AIDS.

Komunikate taip pat pažymima pačių vietinių Bažnyčių vystimosi būtinybė. Kiekviena vietos Bažnyčia turi siekti tūrėti savo žiniasklaidos priemones, įvairiose srityse pasiruošusių dirbti dvasininkų ir pasauliečių, ilgalaikius ateities planus, finansinę autonomiją.

Galiausiai Afrikos evangelizacijos kongresas paprašė kiekvieno ganytojo paskleisti savo diecezijoje ir įvairiose institucijose šį komunikatą, išprovokuoti diskusijas apie jame išdėstytas pastabas. Tokios diskusijos labai praverstų II Afrikos vyskupų sinodui, planuojamam 2009 metais. (rk)