Daugelis jau yra mėginę išdėstyti raštu pasakojimą apie buvusius pas mus įvykius,
kaip mums perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai. Taip
pat ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis
Teofiliau, sutvarkytą pasakojimą, kad įsitikintum tikrumu mokslo, kurio esi išmokytas.
Dvasios galybe Jėzus sugrįžo į Galilėją, ir visame krašte pasklido apie jį
garsas. Jis pradėjo mokyti jų sinagogose, visų gerbiamas. Jėzus parėjo į Nazaretą,
kur buvo užaugęs. Šabo dieną, kaip pratęs, nuėjo į sinagogą ir atsistojo skaityti. Jam
padavė pranašo Izaijo knygą. Atvyniojęs knygą, jis rado vietą, kur parašyta:
Viešpaties
Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną
vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems
– regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės
metų.
Užvėręs knygą, Jėzus grąžino ją patarnautojui ir atsisėdo; visų sinagogoje
esančių akys buvo įsmeigtos į jį. Ir jis pradėjo jiems kalbėti: „Šiandien išsipildė
ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“. (Lk 1, 1-4. 4, 14-21)
DIEVO ŽODIS
Viešpats
Jėzus po trisdešimties metų, praleistų su Marija ir Juozapu kukliame Nazareto namelyje,
tikrame džiaugsmo ir šventumo prieglobstyje, išeina į viešumą ir tuojau pat save sutapatina
su dangaus Tėvo duota dovana žmonėms. Jis sinagogoje skaito pranašo Izaijo žodžius,
kalbančius apie pasiuntinybę daryti gera, gelbėti visus nelaimingus ir prislėgtuosius.
Nė
kiek nedvejodamas, Išganytojas liudija: Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti
Rašto žodžiai.
Viešpaties Jėzaus asmenyje Dievas atsiliepia į visų laikų
žmonių ilgesį ir viltį. Žinoma, kai kas mėgina įrodinėti, jog žmogui užtenka vien
tik savo proto ir sugebėjimų, kad būtų sukurta patvari laimė. Gal todėl kiekvienas
ir sutinkame daugybę žmonių, nepatenkintų savo gyvenimu, nes savo laimės troškulį
mėgina numalšinti tuo, kas nėra susiję su Išganytoju, tuo, kuris vienintelis tegali
suraminti žmogaus širdį.
Sutinkame žmones, kupinomis ašarų akimis ir pasijuntame
bejėgiai jiems padėti, nors ir norėtųsi juos apkabinti, pasakyti kažką džiugaus ir
guodžiančio, suteikti vilties, nes patys paprastai nesame viskuo patenkinti ir, taip
pat, kaip jie, tebegyvename ilgesiu…
Girdėdami Išganytojo žodžius pasakytus,
Nazareto sinagogoje, aiškiai suprantame, kad Jis vienintelis yra pasirengęs apglėbti
visus, neišskirdamas nė vieno, netgi paties didžiausio nusidėjėlio, trokšdamas, kad
visi pažintų Dangaus Tėvo švelnumą ir gailestingumą. Mes, tiesa, kartais beveik bijome
tų išskėstų rankų, tos Širdies, siūlančios nepaprastą, neaprėpiamą Dievo buveinę –
Jo meilę, ateinančią per Dievo žodį.
Sunku suprasti, iš kur ateina ta keista
Dievo žodžio baimė, kai tuo pačiu metu žmonės lengvai tiki visais netikrais šių laikų
pranašais ir jų vylingais pažadais. Galbūt mums iš tiesų lengviau pasitikėti tuščiais
žmogiškais žodžiais, negu Dievo Žodžiu, tapusiu Žmogumi?…
Suvokdami, kad Jėzus
atėjo į pasaulį visiems laikams, mes be baimės turime leisti sau įžengti į tą Didžiąją
Šiandieną, leidžiančią matyti save ir savo gyvenimą Dievo žodžio šviesoje. Mes turėtume
mokėti pasekti tais Nazareto gyventojais, kurie, tą lemtingą vakarą susirinkę sinagogoje,
išgirdo žodžius apie Rašto išsipildymą. Mes turėtume tapti panašūs į izraelitus, aprašytus
šio sekmadienio Mišių pirmajame skaitinyje, pravirkusius iš džiaugsmo, kad išgirdo
Dievo žodį.
Reikia pripažinti, kad bažnyčioje tokių ašarų nėra daug, nes paprastai
klausomės nudailintų ir neįtikinančių pamokslų, sakomų be gyvo tikėjimo ir vidinio
džiaugsmo, o klausytojai nėra pasirengę leisti Dievo žodžiui pasiekti jų širdžių.
Tiesa, paskui dar stebimės, kodėl mūsų gyvenime viskas lieka vis tai pat…
Drauge
reikia pripažinti, jog yra ir nemaža tikinčiųjų, kurie nesitenkina tik išgirstais
komentarais ar paaiškinimais, bet patys išdrįsta atversti Šventojo Rašto knygą su
tuo pačiu tikėjimu ir išganymo troškimu, apie kurį kalba šios dienos skaitiniai. Jie
pravirksta iš džiaugsmo, nes išgirstas Žodis tirpdo ledą jų širdyse, jie atranda savo
Išganytoją ir leidžia Jam save priglausti prie širdies.
Ar mes irgi suvoksime,
kaip esame išalkę tiesos? Ar leisime sau ilgėtis Išganytojo, kuris leistų išsiveržti
iš šių laikų besilinksminančių ir nusivylusių žmonių masės? Ar leisime sau nustebti,
pamačius Tą, kuris ateina mūsų gelbėti?… (Mons. Adolfas Grušas)