Žmogaus embrionų paėmimas ir naudojimas privertė iškelti visą eilę klausimų: koks
yra embriono statusas? Ar galime jį laikyti ne tik ląstelių gniutulu, bet kažkuo,
kame jau yra visas žmogus, asmuo ir reikia tik laiko, kad jis pilnai pasirodytų? O
jei taip, kaip su juo reikia elgtis? Ar galima sunaikinti embrioną mokslinių tyrimų
tikslais?
Bažnyčios akimis žmogaus embrionas turi asmens statusą. Todėl lygiai
taip, kaip vieno suaugusio žmogaus negalima nužudyt dėl kito žmogaus naudos, taip
ir embriono negalima sunaikinti tokiu tikslu.
Nuosekliai išlaikydama savo
poziciją, Bažnyčia pasisako prieš tokius dalykus, kaip „atsarginių“ embrionų kūrimas
ir jų užšaldymas su tikslu panaudoti vėliau. Ne tik pats užšaldymo faktas savaime
yra problematiškas, bet ir elgesys su jau užšaldytais embrionais.
Žinių agentūrai
„Zenit“ duotame interviu jėzuitas Alain Mattheeuws, moralinės teologijos ekspertas,
aptarė šiuos kontraversiškus bioetikos klausimus.
Žmogaus embrionai yra užšaldomi
dėl dirbtinio apvaisinimo technikų poreikių, dėl to, kad nereikėtų kelis kart kartot
kiaušinėlių paėmimo procedūros tuo atveju, jei iš pirmo karto apvaisinimas nepasisektų
ir prireiktų papildomų embrionų. Netgi apsiribojant tik techniniu - juridiniu požiūriu,
galima klausti: kieno nuosavybė yra paimtos ląstelės ar embrionas, klinikos ar donoro?
Ar, kai jų nebereikia, juos galima pamiršti bei išmesti? Na, o jei embrioną, nuo pat
jo pradėjimo, laikysime žmogiška būtybe, tada jo užšaldymas yra moraliai nepriimtinas.
Niekas neturi teisės kitos žmogiškos būtybės uždaryti tokiame „ledo kalėjime“, keliant
jai realią mirties grėsmę, atskiriant nuo motiniškos globos, sukuriant sąlygas tolimesniems
manipuliavimams.
Sudėtingas yra embriono tėvų atsakomybės klausimas. Jei poros
atsakomybė už gimusį kūdikį yra akivaizdi, tai kokia atsakomybė už jų pradėtą embrioną?
Viena vertus, jie dalyvauja nemoraliame veiksme, antra vertus, taip pat gerai žinome
apie jų gerą valią ir gerus troškimus. Svarbu yra tai, kad tėvai būtų supažindinti
ir aiškiai žinotų apvaisinimo technikos detales. Atsakomybės klausimas vargu ar išsprendžiamas
pasirašant atitinkamą dokumentą ir juridiškai perleidžiant atsakomybę klinikai ar
valstybei. Tai, kas juridiškai teisėta nebūtinai moralu. Tėvai yra pirmieji ir paskutinieji,
kuriems tenka atsakomybė už embrioną. Jie negali jo atsisakyt, padėdami parašą, it
tai būtų „daiktas“. Jų atsakomybė išlieka net ir tuo atveju, jei vaisius buvo užmegztas
su medikų pagalba.
Tačiau ką turėtų daryti tėvai, jei įsisąmonintų savo atsakomybę
ir užšaldytos žmogiškos būtybės orumą? Jau užšaldyti embrioną buvo blogis, tačiau
laikyti jį užšaldytu, naudoti vėlesniems bandymams – dar vienas papildomas blogis.
Tad gal reikėtų juos perkelti į motinos kūną, suteikti galimybę toliau vystytis? Bet
žinome juk, kad tai jau kartais nebeįmanoma, kai kurie procesai yra nebegrįžtami ir
nebeatsinaujinantys. Be to, embriono sušaldimas, o vėliau atšildymas gali jį sužaloti
ir nebeleisti natūralaus vystimosi. Bet kokiu atveju, tėvo Mattheeuws nuomone, vis
tiek dera išlaisvinti embrionus iš ledo gniaužtų ir, suvokiant kas daroma, leisti
jiems sulaukti natūralios pabaigos, tuo pačiu juos patikint dieviškajam gailestingumui.
Užšaldytų
embrionų problematika yra plati, nes žmogaus embrionų kūrimas yra paplitęs visame
pasaulyje. Nėra tikslių susistemintų duomenų, tačiau manoma, kad Jungtinėse Amerikos
Valstijose yra apie 400 000, Prancūzijoje apie 80 000, Belgijoje apie 24 000 užšaldytų
žmogaus embrionų. Taip pat žinoma, kad Jungtinėse Valstijose bent 11 000 embrionų
jau tikrai nebereikalingi apvaisinimo tikslams.
Taigi, mūsų laikų technologijos,
medicina vėl iškėlė klausimą apie žmogų, tiksliau apie žmogiškos gyvybės užuomazgas.
Bažnyčia mano, kad embrionas turi teisę būti gerbiamu už tai, kuo yra ir kuo gali
tapti. Embriono užšaldymas, sustabdantis jo vystimąsi, padarantis jį priklausomu ir
kenčiančiu, atskiriantis nuo žmogiškų santykių, galimai pasibaigsiantis išmetimu į
šiukšliadėžę ar jį sunaikinančiais medicininiais tyrimais, pažeidžia tą teisę. (rk)