Popiežiaus katechezė apie pirmąjį Bažnyčios kankinį Šv. Steponą

Antrojoje Naujųjų metų trečiadienio bendrosios audiencijos katechezėje Šv. Tėvas Benediktas XVI grįžo prie pirmykštės Bažnyčios apaštalų ir mokinių aptarimo. Maždaug prieš mėnesį, dar Advento laikotarpyje, popiežius kalbėjo apie Timotiejų ir Titą, du pagrindinius Tautų apaštalo Šv. Pauliaus palydovus. Šio trečiadienio katechezę Benediktas XVI paskyrė pirmajam kankiniui dėl Kristaus, Steponui.

Pirmykštę Jeruzalės Bažnyčią sudarė žydų kilmės krikščionys, tačiau tarp jų buvo ir vadinamųjų „graikų“. Tai buvo ne graikai ar pagonys, o tik iš žydų diasporos kilę ir tuo metu Jeruzalėje gyvenę žydai. Tarp šių vadinamųjų graikų buvo ir nemažai socialinės pagalbos reikalingų žmonių, ypač našlių. Iškilus jų globos problemai, Apaštalai nusprendė paskirti septynis socialinei artimo meilės tarnystei skirtus vyrus. Tarp jų bene geriausiai žinomas buvo Šv. Steponas, kurį apaštalas Lukas, Apaštalų Darbų autorius, apibūdina kaip „vyrą, kupiną tikėjimo ir Šventosios Dvasios“ (Apd 6,5). Apaštalai melsdamiesi ant paskirtųjų vyrų uždėjo rankas, tuo parodydami, kad paveda jiems tarnystę tikinčiųjų bendruomenėje ir meldžia malonės šiai tarnystei įgyvendinti.

Šv. Steponas, be socialinių meilės darbų tarnystės, Jeruzalėje skelbė Evangelijos Gerąją Naujieną. Lukas pasakoja, kad Steponas Jėzaus vardu pateikė naują Mozės ir Senojo Testamento sampratą. Jis suvokė visą Senąjį Testamentą Kristaus mirties ant kryžiaus ir prisikėlimo šviesoje. Toks giliai kristologinis mokymas papiktino žydus, kuriems atrodė, kad Steponas piktžodžiauja. Todėl jį nuteisė mirti apmėtant akmenimis.

Luko pasakojime perduota paskutinioji Šv. Stepono kalba yra jo mokymo sintezė. Šv. Steponas moko taip, kaip Jėzaus pakeliui į Emausą sutiktiems mokiniams, paaiškindamas, kad visi raštai kalba apie jį, apie kryžių ir prisikėlimą. Visą Senąjį Testamentą apžvelgdamas kristologinėje šviesoje Šv. Steponas įrodo, kad jau praėjo šventyklos kulto metas, nes prisikėlęs Jėzus yra naujoji ir tikroji šventykla. Tuo Steponas ir užsitraukia mirties bausmę. Mirdamas Steponas išvydo regėjimą ir tarė: „Štai regiu atsivėrusį dangų, Dievo šlovę ir Žmogaus sūnų, stovintį Dievo dešinėje“ (Apd 7,56).

Šv. Stepono nužudymas iššaukė pirmąjį krikščionių bendruomenės persekiojimą. Mokiniai išsiskirstė ir išsibėgiojo. Tačiau išvykdami iš Jeruzalės jie tapo keliaujančiais misionieriais. Persekiojimas ir išsiskirstymas pavirto misija. Tokiu būdu Evangelija paplito toliau už Jeruzalės, pasiekdama Antiochijos didmiestį, kuriame Jėzaus mokymą pirmą kartą išgirdo pagonys ir kuriame pirmą kartą nuskambėjo vardas „krikščionys“.

Vienas iš Šv. Stepono užmėtimo akmenimis liudytojų buvo vyras, vardu Saulius. Jis turėjo išgirsti Šv. Stepono kalbą ir žinoti, ką joje sakė kankinys. Įnirtingasis Stepono vizijos priešininkas ir krikščionių persekiotojas Saulius, po dramatiško susitikimo su priskėlusiu Kristumi Damasko kelyje, pirmojo kankinio skelbtą kristologinį Senojo Testamento aiškinimą pratęsė, papildė ir išbaigė, tapdamas iškiliu Evangelijos apaštalu. Įstatymas, anot Šv. Pauliaus, yra įgyvendintas Kristaus kryžiuje. O tikėjimas Kristuje ir bendrystė Kristaus meilėje yra tikrasis viso Įstatymo išsipildymas. Jis parodo, kad Abraomo Dievas yra visų Dievas, o visi tikintys į Jėzų Kristų, kaip Abraomo vaikai, tampa jam patikėto pažado dalyviais. Šv. Pauliaus misijoje išsipildė Šv. Stepono vizija.

Šv. Stepono gyvenimo pavyzdys visų pirma liudija, kad įsipareigojimas vykdyti meilės darbus niekuomet negali būti atskirtas nuo drąsiai skelbiamo tikėjimo. Bet virš visko, Šv. Steponas mums kalba apie Kristų, apie nukryžiuotą ir prisikėlusį Kristų, kaip apie istorijos ir gyvenimo centrą. Kryžius visuomet išlieka Bažnyčios ir visų mūsų gyvenimo centre. Todėl Bažnyčioje niekad netrūks kančios ir persekiojimų. Būtent persekiojimai, kaip moko Tertulijonas, tampa naujų krikščionių misijos šaltiniu. (sk)