Popiežiaus naujametinis susitikimas su ambasadoriais

Pirmadienio rytą įvyko tradicinis naujametinis popiežiaus Benedikto XVI susitikimas su Vatikane akredituotais ambasadoriais, atstovaujančiais diplomatinius ryšius su Šventuoju Sostu užmezgusioms, tai yra beveik visoms pasaulio valstybėms.

Pradėdami naujus metus esame kviečiami apžvelgti tarptautinę padėtį ir aptarti iššūkius, reikalaujančius mūsų visų atsako,- sakė Popiežius ambasadoriams. Tarp svarbiausių dalykų, kaip gi negalvoti apie milijonus žmonių, pirmiausia moterų ir vaikų, kuriems trūksta vandens ir maisto, kurie neturi pastogės. Nevalia susitaikyti su vis didėjančio bado skandalu, nes juk pasaulyje netrūksta resursų. Tokia padėtis mus verčia keisti gyvenimo būdą, reikalauja šalinti pasaulio ekonomikos blogo veikimo struktūrines priežastis, koreguoti vystymosi modelius, nesugebančius užtikrinti gamtos apsaugos ir integralios pažangos šiandien, bet visų pirma ateičiai.

Popiežius taip pat paminėjo naujos krizės nusiginklavo srityje simptomus, pastebimus tiek derybose dėl įprastinės ginkluotės, tiek ir dėl masinio naikinimo ginklų, o taip pat vis didėjančias išlaidas ginklavimuisi. Saugumo problemos, kurias padidino terorizmo pavojus, turi būti sprendžiamos globaliai ir toliaregiškai. Kelia nerimą,- sakė Popiežius,- taip pat nuolatiniai kėsinimaisi į žmogaus gyvybės neliečiamumą nuo prasidėjimo akimirkos iki natūralios mirties.

Toliau savo kalboje Popiežius apžvelgė plačią tarptautinio gyvenimo panoramą. Pereidamas prie konkrečių problemų ir regionų, pirmiausia keletą padėkos ir sveikinimo žodžių Šv. Tėvas tarė kadenciją ką tik užbaigusiam Jungtinių Tautų Organizacijos generaliniam sekretoriui Kofi Annanui bei generalinio sekretoriaus pareigas vykdyti pradedančiam Banui Ki-moonui.

Tarp konkrečių didžiausią susirūpinimą keliančių problemų Afrikoje Popiežius paminėjo Darfūro dramą, kuri taip pat liečia kaimynines šalis – Čadą ir Centrinės Afrikos Respubliką; taip pat Afrikos Kyšulio regioną, kuriame ką tik prasidėjo naujas karas; Ugandą, kur jau ilgai vyksta kruvinas konfliktas, kurio dalyviais verčiami būti ir vaikai, prievarta imami į kovotojų gretas; o taip pat Didžiųjų Ežerų regioną vis dar neatsigaunantį po neseniai vykusių baisių karų.

Gegužės mėnesį manęs laukianti kelionė į Braziliją,- sakė Popiežius,- suteikia man progą paminėti šią šalį ir visą Lotynų Amerikos bei Karibų regioną. Kelia daug vilčių pastaruoju metu pastebimas kai kurių ekonominių rodiklių augimas, kova su prekyba narkotikais ir su korupcija, prasidėję visuomenės integracijos procesai, pastangos kelti švietimo sistemų lygį, kovoti su bedarbyste ir neteisingu žmonių darbo vaisių paskirstymu. Tačiau negalime užmiršti ir tokių šalių, kaip Kolumbija, kurią slegia pilietinio konflikto sukelta humanitarinė krizė. Reikia kuo greičiau atkurti taiką, leisti pagrobtiesiems sugrįžti pas savo šeimas, atkurti saugumą ir grąžinti normalų gyvenimą milijonams žmonių.

Kalbėdamas apie Aziją, Popiežius pirmiausia paminėjo sparčiai besivystančias Kiniją ir Indiją. Pasveikino Vietnamą, neseniai priimtą į Pasaulinę prekybos organizaciją. Paminėjo taip pat Rytų Timorą, kur Bažnyčia ir toliau stengiasi tarnauti vietiniams žmonėms švietimo ir sveikatos apsaugos srityje bei ugdyti visuomenės santarvę. Šv. Tėvas taip pat paminėjo Afganistaną ir Šri Lanką, kur, deja, pastaruoju metu padėtis vėl yra labai sudėtinga.

Didelį susirūpinimą mums kelia Artimieji Rytai. Dėl to Kalėdų proga regiono katalikams parašiau laišką, kuriame dar kartą pareiškiau jiems solidarumą ir padrąsinau neemigruoti, nes esu įsitikinęs, kad jų buvimas tame regione ir jų liudijimas bus labai svarbus kuriant teisingą ir brolišką ateitį. Šventasis Sostas,- toliau kalbėjo Benediktas XVI,- niekados nesiliaus kartoti, kad kariniai sprendimai niekur neveda, kaip paliudijo praėjusią vasarą Libane vykęs karas. Siekiant užbaigti Artimųjų Rytų krizę ir į ją įveltų tautų kančias, reikia naujo globalaus plano, kuris atsižvelgtų į libaniečių teisę gyventi suverenioje valstybėje, į izraeliečių teisę saugiai gyventi savo šalyje ir į palestiniečių teisę į nepriklausomybę. Jei regiono tautos pajus, kad nyksta joms gresiantys pavojai, savaime sustiprės ir tarpusavio pasitikėjimas. Tas pasitikėjimas sustiprėtų ir jei Iranas, ypač kiek tai liečia branduolinės energijos programą, duotų atsakymą, sugebantį išsklaidyti tarptautinės bendruomenės susirūpinimą. Pasitikėjimą kuriantys geranoriški žingsniai, be jokios abejonės, turėtų įtakos viso regiono stabilumui ir ypač Irakui.

Galiausiai, tarptautinės bendruomenės gyvenimo apžvalgos pabaigoje, Šv. Tėvas paminėjo Europą, visų pirma dviejų daugiaamžės krikščioniškos tradicijos šalių – Bulgarijos ir Rumunijos – tapimą Europos Sąjungos narėmis, o taip pat Balkanus, kurių stabilumą irgi laiduotų šio regiono šalių integravimas į europines struktūras.

Situacijos, kurias norėjau čia priminti, yra mums visiems skirtas iššūkis. Tai iššūkis ugdyti ir konsoliduoti visa tai kas pasaulyje yra pozityvu ir įveikti, nugalėti gera valia, išmintimi ir ištverme visa tai, kas žeidžia, žemina ir žudo žmogų. Tik gerbiant žmogų, įmanoma kurti taiką; tik kuriant taiką dedamas tvirtas autentiško ir integralaus humaniškumo pamatas. Mūsų ateitis bus rami, jei visi išvien tarnausime žmogui. Žmogus, skurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, yra apdovanotas neprilygstamu kilnumu. Tarnaudama žmogui ir pasaulio taikai, Bažnyčia stoja į tas pačias gretas su visais geros valios žmonėmis ir siūlo jiems savo bendradarbiavimą. Visi kartu, kiekvienas vykdydamas savo pareigas ir naudodamas savo talentus, kurkime visapusišką, integralų humaniškumą, nes tik jis gali laiduoti taikią, teisingą ir solidarią pasaulio ateitį. (jm)