Anglijos religinių lyderių piligriminė solidarumo kelionė į Betliejaus miestelį

Grįžtame prie mūsų jau mūsų minėtos Anglijos religinių lyderių piligriminės kelionės į Betliejaus miestelį, į Jėzaus gimimo vietovę, kurią neseniai minėjome per šv. Kalėdas.

Būtent prieš pat šv. Kalėdas Betliejaus miestelyje kelias dienas lankėsi Vestminsterio arkivyskupas kardinolas Cormac Murphy O‘Connor, Anglijos ir Velso katalikų vyskupų konferencijos pirmininkas, ir Kenterberio arkivyskupas Rowan Williams, anglikonų Bažnyčios Anglijoje ir anglikonų Komunijos visame pasaulyje dvasinis vadovas, baptistų pastorius David Coffrey, kuris taip pat yra Anglijos Laisvųjų Bažnyčių moderatorius ir vyskupas Nathan Hovhannisian, Armėnų Bažnyčios Anglijoje vadovas.

Anglijos religiniai lyderiai savo išvyką pavadino „piligrimine solidarumo kelione“, taip pabrėždami, jog ji neturi politinių motyvų, tačiau išreiškia troškimą palaikyti, sustiprinti ir pabūti kartu su Jeruzalės, Palestinos ir ypač Betliejaus krikščionių bendruomenėmis, kurios ir pakvietė juos apsilankyti.

Palestinos teritorijoje esančio Betliejaus krikščionių bendruomenės išgyvena sunkius laikus, dauguma jų narių, ypač jaunų žmonių, palieka Betliejų ir emigruoja kitur. Emigracijos mastas iš tiesų didelis - jei prieš 20 metų krikščionys sudarė 80 procentų visų Betliejaus gyventojų, tai šiai dienai jų yra likę tik 15 procentų. Išvykstantys krikščionys teigia, jog pagrindinis jų emigracijos motyvas yra ne tiek palestiniečių musulmonų spaudimas, kiek Izraelio valstybės sukurti suvaržymai ir bedarbystė.

Visiškas krikščionių pasitraukimas iš tokios simboliškai svarbios vietos kaip Betliejus būtų skaudus visai Bažnyčiai. Todėl pastaruoju metu Palestinos krikščionys susilaukia įvairių Bažnyčių hierarchų ir popiežiaus Benedikto XVI paramos. Šventasis Tėvas per Kalėdas paskelbė ilgą ir jautrų laišką, skirtą sunkumus išgyvenantiems Artimųjų Rytų krikščionims. Jame popiežius pabrėžia Artimųjų Rytų katalikų bendruomenių išskirtinumą: jos gyvena tose žemėse, kur gimė Išganytojas, kur kūrėsi pirmosios krikščionių bendruomenės, gyveno Bažnyčios Tėvai, vystėsi dvasinės ir liturginės tradicijos. Būtent šių bendruomenių dėka Šventojoje Žemėje esančios krikščionims brangios vietovės nėra tik archeologinės zonos, tačiau gyvos Bažnyčios gyvenimo vietos. Šios bendruomenės taipogi labai prisideda prie praktinio ekumeninio dialogo. Rašydamas apie emigraciją, popiežius Benediktas pripažino jos motyvus pagrįstais, tačiau, antra vertus, pažymėjo, jog jei vietoj pasitraukimo kančia ir sunkumai būtų priimti, jie galėtų tapti balzamu žaizdoms ir susitaikymo bei taikos pradžia. Nereikia užmiršti ir apaštalo Pauliaus priminimo, kad čia patiriamos kančios neprilygs mūsų laukiančiai šlovei (1 Tes 8,18).

Tuo tarpu, XX amžiaus Artimųjų Rytų krikščionių emigracijos statistika yra iškalbi. Antai, nuo II Pasaulinio karo pabaigos vien Palestiną paliko virš 200 000 krikščionių. Pagrįstai bijomasi, kad jei tendencijos nesikeis, tai nereikės ilgai laukti ir visiško krikščionių bendruomenių Palestinoje išnykimo.

Savo susitikimuose su Jeruzalės ir Betliejaus krikščionių bendruomenėmis bei jų vadovais Anglijos religiniai lyderiai su jais kalbėjo apie taip trokštamą ir tokią sunkią taiką, ir apie tai, kaip jiems konkrečiai padėti.

Anglijos religiniai lyderiai paprašė savo bendruomenių narius, keliaujančius piligriminėn kelionėn į Jeruzalę, pasistengti aplankyti ir Betliejų. Didesnis piligrimų skaičius iš pasiturinčių valstybių sumažintų Betliejaus dabar patiriamą izoliaciją, o jų paliekamos lėšos taptų Betliejaus krikščionių pragyvenimo šaltiniu ir šitaip vienas iš svarbiausių emigracijos motyvų dingtų. (rk)