Tikėjimas, artimo meilė ir mokslas

Mokslas ir tikėjimas yra suderinami ar ne? Istorinės mokslo studijos teigia, jog mokslas moderniąja šio žodžio prasme, nepaisant jo daug senesnių šaknų, gimė 16 amžiuje. Simboliškai moderniojo mokslo rūmo pirmuoju kertiniu akmeniu galima laikyti Mikalojaus Koperniko 1543 metų veikalą „De revolutionibus orbium coelestium“(„Apie dangaus sferų apsisukimus“), kuriame jis, be kita ko, pagrindžia tezę, jog ne saulė sukasi aplink žemę, o žemė aplink saulę. Ši tezė, kurios moksliniai argumentai parodė mūsų tiesioginių įspūdžių dėl saulės sukimosi aplink žemę klaidingumą, žymėjo tam tikrą sąmonės lūžį ir mokslo, kaip išskirtinio ir patikimo žinojimo erą.

Iš istorijos taip pat žinome, kad nebuvo apsiribota tik moksliniais tyrimais, tačiau taip pat iškeltas klausimas apie tai, kokios yra paties mokslo fenomeno pasekmės visai žmonių pasaulėžiūrai. Štai šioje vietoje mokslinis pažinimas neretai buvo priešpriešinamas tikėjimo pažinimui ir padaroma išvada – visa tai, kas netelpa į mokslo rėmus yra nepatikima. Arba tiesiog išsigalvojimai.

Prireikė kelis amžius trukusių diskusijų, kol buvo įsisąmoninta, jog mokslas ir tikėjimas priklauso skirtingoms sferoms, kurių visiškai nebūtina supriešinti. Juk netrūksta tikrai didžių mokslininkų, kurie tuo pat metu buvo tikintys.

Mūsų laikais mokslas ir tikėjimas jau retai supriešinami, tačiau klausimas performuluojamas kitaip: ar gali religinės vertybės įtakoti mokslą? Arba kitas, platesnis klausimas – ar gali mokslas atsiriboti nuo etinių vertybių, kurios teikia orientyrus visai žmogiškai veiklai, prasmę asmens dvasinei ir egzistencinei sferai? Ar, priešingai, mokslas turi visiškai atsiriboti nuo bet ko, kas nepriklauso jam pačiam? Šia tema neseniai kalbėjo ir popiežius Benediktas XVI, audiencijoje priėmęs Popiežiškosios mokslų akademijos narius.

Profesorius Enzo Casolino, Italijos Nacionalinio tyrimų centro vadovas, interviu ZENIT agentūrai paliudijo, jog tikėjimas ir etinės vertybės gali netgi sustiprinti ir palaikyti mokslinį darbą.

Šiandien, anot profesoriaus Casolino, joks mokslininkas nebetiki mokslinio metodo viršenybe ir autoritetu visose žmogaus gyvenimo sferose. Kiekvienas dabarties mokslininkas žino, kad mokslinės tiesos nėra, kaip kažkada buvo manyta, nepajudinamos ir amžinos, tačiau reliatyvios, kurios galimai ateityje bus pranoktos. Jau atsisakyta mokslo kaip rakto į visus gyvenimo klausimus ir į visas žmogaus problemas.

Todėl mokslininkas, netgi jei ateistas, su susidomėjimu apmąsto ir tuos atsakymus į žmogaus klausimus, kuriuos pateikia kultūros ar religijos. Panašiai ir religijos užduoda klausimą apie tai, ką jos gali išmokti iš mokslo. Jono Pauliaus II enciklika „Fides et Ratio“ nagrinėja būtent šią, sveikos pusiausvyros tarp mokslo ir tikėjimo problematiką.

Į klausimą apie tai, kaip siejasi artimo meilė ir mokslas, profesorius Casolino atsakė pabrėždamas moralinių vertybių atliekamą gairių vaidmenį. Jei mokslininkas savo darbo nebesusies su jokia vertybe, su jokia nauda artimui ir visuomenei, jis neretai apsigaus galvodamas, kad jo darbas yra neutralus ir tik „moksliškas“. Iš tikro jo darbą orientuos rinkos poreikiai ir didelių įmonių interesai, kurie anaiptol nėra neutralūs. Čia būtų galima paminėti su medicinos sektoriumi susijusią propagandą už žmogaus embrionų klonavimą ir jo sukomercinimą. Dėl to, pastebėjo profesorius, visiškai nuostabos nekelia, kad iš spaudos leidinių, susijusių su minėtu medicinos sektoriumi, kartas nuo karto pasitaiko kaltinimų Bažnyčiai, griežtai pasisakančiai prieš žmogaus embrionų naudojimą moksliniams eksperimentams, dėl „priešinimosi mokslo pažangai“.

Mokslininkai, tvirtino profesorius Casolino, negali atsiriboti nuo jų tyrinėjimų pasekmių asmeniui, visuomenei. Mokslo atsivėrimas etikai nėra jam kenksmingas ir nieko iš jo neatima. O vertybių orientuotas mokslas atneša naudos ne tam tikrai interesų grupei, bet visai visuomenei. (rk)