Sausio pirmąją dieną Bažnyčia švenčia šventosios Marijos, Dievo Motinos iškilmę. Evangelijoje
pagal Luką skaitome Šventosios Dvasios įkvėptos Elzbietos pasveikinimo Marijai žodžius:
„Tu labiausiai palaiminta iš moterų ir labiausiai palaimintas tavo įsčių vaisius!“,
o Marija patvirtindama atitaria – „štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos“
(Lk 2,42.48).
Sena Bažnyčios giesmė skelbia:
„Sveika, šventoji Motina:
tu pagimdei Karalių, kuris valdo žemę ir dangų per amžius ir amžinai“.
Štai
čia glūdi ypatingos Bažnyčios pagarbos Marijos motinystei priežastis: amžinasis Tėvo
Sūnus per ją ir joje tapo, kaip išsireiškia evangelistas Matas, „Dovydo sūnumi ir
Abraomo sūnumi“ (Mt 1,1). Amžinasis Dievo Žodis tapo tikru žmogumi, o Marija – tikra
Dievo Gimdytoja, „Mano Viešpaties motina“, kaip sakė Elzbieta (Lk 1,43).
Pagarba
Marijai, jos kultas nėra savaiminiai. Pilna jo prasmė atsiskleidžia tik Dievo Sūnaus
Įsikūnijimo ir žmonijos Išganymo slėpiniuose. Bažnyčia gerbia Mariją dėl didelių Šventosios
Dvasios darbų joje, dėl išskirtinio jai Dievo skirto vaidmens. Bažnyčia nori sekti
Marijos pateiktu tikėjimo ir atsidavimo Dievui pavyzdžiu. Todėl švenčiant Marijai
dedikuotas liturgines šventes visada reikia suvokti kokį Kristaus asmens aspektą jos
nušviečia, kaip mus moko labiau tikėti į Kristų. Be šito Marijos kultas neturi prasmės.
Jau pirmosiose krikščionių bendruomenėse Marijai buvo teikiama ypatinga pagarba.
Argi ne todėl buvo užrašyti minėti Evangelijos pagal Luką žodžiai?
Nuo IV amžiaus
pradžios, kada krikščionybei buvo suteikta gyvavimo laisvė, Bažnyčios liturgija patyrė
ypač stipraus ir intensyvaus vystimosi laikotarpį. Tai galioja ir Marijos, kuriai
krikščioniškos bendruomenės visada skyrė pagarbų dėmesį švenčių liturgijoje bei ritualų
formulėse, kultui.
Jau II amžiuje Marija figūravo maldose, pamoksluose, himnuose,
apokrifiniuose raštuose, simboliuose, rasta ją mininčių įrašų, seniausias jos atvaizdas
Priscilos katakombose Romoje datuojamas aštuntuoju II amžiaus dešimtmečiu. Trečiajame
amžiuje jau buvo paplitusios maldos, kuriose Marija vadinta „Theotokos“ – „Dievo Motinos“
titulu, to paties amžiaus pabaigoje Teonas, Aleksandrijos vyskupas, jos garbei skyrė
bažnyčią. Tačiau nuo IV amžiaus pradžios, po įgytos kulto laisvės, Marijai dedikuotų
bažnyčių skaičius, su ja susijusių maldų ir liturgijos nepaprastai padaugėjo. IV amžiaus
vidurį siekia Didžioji Marijos bazilika Romoje. V-VI amžiuose atsirado ir tradicija
tapo būtent Marijai skirtos šventės, kuriomis buvo paminimas jos gimimas, motinystė,
„užmigimas“. Marija dažnai pagarbiai minima Bažnyčios tėvų raštuose. 431 metais Efese
vykusio trečiojo visuotinio Susirinkimo metu Marijos titului „Theotokos – Dievo Motina“
buvo pripažinta universali vertė.
Todėl nenuostabu, kad „Dievo Motinos“ iškilmė
turi iš tiesų gilias šaknis ir yra viena seniausių mariologinių švenčių. Galbūt seniausią
liudijimą apie ją pateikia senovinis armėnų skaitinių mišiolas, datuojamas maždaug
450 metais. Jame teigiama, jog „rugpjūčio 15 yra Marijos Theotokos diena“. Išlikusioje
Jeruzalės kunigo Criscipio homilijoje, kuri užrašyta ne vėliau kaip 479 metais, pateikiama
panaši informacija. Ši šventė išplito iš pradžių Rytuose, o vėliau ir Vakaruose, nors
jos minėjimo diena pasikeitė – šiandien rugpjūčio 15 minima Marijos Dangun ėmimo iškilmė.
Popiežiaus
pamokslininkas Reniero Cantalamessa OFM Cap, komentuodamas Mergelės Marijos, Dievo
Motinos iškilmės Evangeliją priminė, kad ir mes tam tikru būdu galime tapti „Kristaus
motinomis“ pagal Jėzaus žodžius: „Mano motina ir mano broliai – tai tie, kurie klausosi
Dievo žodžio ir jį vykdo“ (Lk 8,21). Marija buvo pirmoji, kuri įsiklausė į Jėzaus
žodžius, įsiklausykime į juos ir mes.
* * *
Pirmadienio ryte Mergelės
Marijos, Dievo Motinos iškilmės proga šv. Petro bazilikoje Romoje bus aukojamos šv.
Mišios, kurioms vadovaus popiežiaus Benediktas XVI.
Primename, kad sausio
1 dieną taip pat minima Pasaulinė taikos diena, kuriai popiežius Benediktas XVI skyrė
viešą laišką, pavadintu „Žmogaus asmuo – taikos širdis“. Čia išreiškiamas įsitikinimas,
kad pagarba žmogaus asmens orumui yra pamatinė taikos vyravimo žmonijos šeimoje sąlyga.
Laiško
pabaigoje Šventasis Tėvas rašo: meldžiu Jėzaus Kristaus Motinos ir Taikos Karalienės
užtarimo visai žmonijai 2007 metais, kurių laukiame ne tik su susirūpinimu, bet ir
su viltimi. Teparodo Marija savo Sūnuje taikos Kelią, tepašviečia mūsų akis, kad mokėtume
atpažinti Kristų kiekvieno asmens, taikos širdies, veide. (rk)