Švč. Dievo Gimdytoja

Jie nusiskubino ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose. Išvydę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį. O visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu. Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje. Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip jiems buvo paskelbta. Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose (Lk 2, 16-21).

TYLUS DŽIAUGSMAS

Naujųjų Metų naktį atrodo, tarsi kažkoks nesuvaldomas ir nesuprantamas masinis džiūgavimas užlieja gatves. Nakties tylą plėšo fejerverkų triukšmas, petardų sprogimai ir šūksniai, sveikinantys su Naujaisiais Metais.

Tikrai sunku patikėti, jog tai šventė, o ne karo pradžia. Pyškantys užtaisai, atrodo, mėgina nuvyti šalin bet kokias atsakingas mintis, apie gyvenimo prasmę kalbantį balsą. Kartais netgi pagalvoji, kad tokiu būdu žmonės nori atitolinti mintį, jog dar vienais metais priartėjo jų mirties data.

Viršun šaudantys šampano kamščiai savotiškai išduoda žmonių troškimą drauge su tuo buteliu ištuštinti ir šventės dieną, visas ateinančias dienas… Atrodo, kad tą akimirką liejasi ne vynas, bet yra nuvertinamas, ištuštinamas, suniekinamas pats gyvenimas. Vietoje stengusis pajusti jo skonį, jis skubiai išliejamas laukan.

Žmonės bijo gyvenimo…

Be abejo, tai daugiau skonio reikalas, ir tikrai atsiras tokių, kurie panorės paprieštarauti, teisindamiesi, jog žmogui reikia šventės ir linksmybių, tačiau ta proga niekaip negaliu nenukreipti savo žvilgsnio į kitą vaizdą, tokį kontrastišką Naujųjų Metų nakties triukšmui.

Bažnytinės iškilmės, kurios svarbiausiu asmeniu tampa Marija, Dievo Gimdytoja, Mišių evangelijoje randame žodžius: Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje.

Iš tiesų tokia Marijos kontempliacija, kaip nebūtų keista, visiškai nereiškia priešiškumo džiaugsmui. Dievo Motina tik tampa savotišku priešpastatymu nežabotam ir beprasmiui džiaugsmui, besiribojančiam su palaidumu.

Mes apskritai turime pernelyg daug švenčių, kurios iš tiesų tampa tik šventės karikatūra. Jų metu net nebūna kalbos apie tylų ir nuoširdų džiaugsmą, kuris, geriausiu atveju, tik paliečia mus, bet taip niekuomet juo ir nepersiimame. Kur kas dažniau tenka susidurti su tuštuma, paliekančia širdyje ne džiaugsmą, o kartėlį…

Taip būna tada, kai žmogaus gyvenimas yra tuščias. Tada mus baugina vienatvė, bet kokia kaina stengiamės pabėgti nuo tikrovės ir tenka ieškoti triukšmo, kad negirdėtume būties tuštumos.

Marijos džiaugsmas visų pirma susijęs su jos vidaus pilnatve. Jos patiriama laimė nepririšta prie kokios nors konkrečios datos, kad ir Naujųjų Metų nakties. Tą laimę apsprendžia suvokimas, jog ji turi nepaprastą vertybę: gyvenimą su Dievu. Ji prisimena visus savo gyvenimo įvykius ir saugo juos širdyje.

Dievo Motina prisimena, sujungia, atstato savo atmintyje skirtingus savo gyvenimo fragmentus, ieško prasmės ir rūpinasi suvokti jų svarbą. Galima būtų pasakyti, jog ji visą save perkuria tikėjimo šviesoje, siekdama esmės pažinimo.

Tai labai sunku, nes reikalauja viso žmogaus, jo proto ir jausmų sujungimo, tačiau galiausiai leidžia nustebti, išvydus Dievo meilę ir Jo malonę, kai, atrodytų, vieną akimirką dar nieko nesuprantame, o kitą jau tampa šviesu ir gera širdyje.

Manyčiau, kad apie tai, pradėdamas Naujuosius Metus, turėtų pagalvoti kiekvienas tikintysis. Krikščionis – tai žmogus, kuris “medituoja”, o tai reiškia, stengiasi suvokti savo buvimo prasmę, gyvenimo įvykius, rasti teisingą paaiškinimą ir tinkamą sprendimą ateičiai, o svarbiausia, trokšta atverti savo širdį Dievo malonei.

Tą akimirką į ją ir ateina tikrasis džiaugsmas…

Prasideda Naujieji Metai…

(Mons. Adolfas Grušas)