Šventoji Nazareto šeima

Pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, [Juozapas ir Marija] nunešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui, – kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui, – ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties Įstatyme: Porą purplelių arba du balandžiukus.

Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo. Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją. Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į šventyklą. Įnešant gimdytojams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų, kaip Įstatymas reikalauja, Simeonas jį paėmė į rankas, šlovino Dievą ir sakė:

„Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs,

leisti savo tarnui ramiai iškeliauti,

nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą,

kurį tu prirengei visų tautų akivaizdoje:

šviesą pagonims apšviesti

ir tavosios Izraelio tautos garbę“.

Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama. O Simeonas palaimino juos ir tarė motinai Marijai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“.

Ten buvo ir pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Asero giminės. Ji buvo visiškai susenusi. Po mergystės ji išgyveno septynerius metus su vyru, o paskui našlaudama sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų. Ji nesitraukdavo iš šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis. Ir ji, tuo pat metu priėjusi, šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo.

Atlikę visa, ko reikalavo Viešpaties Įstatymas, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą. Vaikelis augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su juo. (Lk 2, 22-40)


DIEVAS NAMUOSE

Minint Šventosios Šeimos šventę, Evangelijos skaitiniai visuomet kalba apie vieną ar kitą įvykį iš Jėzaus kūdikystės ar vaikystės metų, tačiau bet kuriuo atveju jie kalba apie santykį su Dievu, šventyklos aplankymą. Atrodytų, kad tai savaime suprantama, tačiau pirmiausia tuo liturgijoje norima pabrėžti vieną mintį: Jėzus, Dievas, įsikūnijęs žmogaus prigimtyje, savo žemiškąjį gyvenimą neatskiriamai susiejo su gyvenimu šeimoje.

Didžiąją savo gyvenimo šioje žemėje dalį Jis praleido namų aplinkoje, kur buvo auklėjamas pagal to meto tradicijas, kur augo, mylėjo ir buvo mylimas, mokėsi, dirbo, priėmė visuomenės vertybes, tuo dar labiau pabrėždamas, kokią didelę reikšmę šeima turi tautos ir visuomenės gyvenime.

Išganytojas parodė dangiškojo Tėvo gailestingumą ne vien tik tada, kai, palikęs gimtuosius namus, ėjo pas nusidėjėlius, vargšus, ligonius, bendravo su išalkusiomis miniomis, kad jas pamaitintų duona ir Dievo žodžiu, ar rūpinosi suteikti dvasinės šviesos visiems, jos besiilgintiems. Dar prieš savo viešąją veiklą Jis tuo gailestingumu dalijosi kuklioje Marijos ir Juozapo namų aplinkoje. Dievas taip pat turi savo namus, ir tie namai – tai šeimos aplinka, šventovė, kurioje galima jaustis saugiai, apsuptam pačių artimiausių žmonių.

Deja, vis dažniau ir dažniau žmonių namai lieka tiktai vieta, kur kiekvienas atskirai grįžta praleisti naktį arba užsidaryti savo kampe, rūpindamasis, kad jo niekas nebeerzintų, nes mano tokiu būdu atgausiąs jėgas. Kažkaip nejučia prarandame suvokimą, kad mūsų namai taip pat turi būti vieta, kur susitinkame Dievą, kur Dievas prisiliečia prie mūsų kasdienybės.

Todėl sunku suprasti, kodėl šiais laikais, kai žmogus “atranda” maldą ir tikėjimą, jis keliauja melstis į vienuolynus, rekolekcijų namus, įsijungia į maldos grupę, bet praktiškai niekuomet nemėgina savo atradimu pasidalyti su savo šeimos nariais.

Neaišku kodėl, gresiant kokiems nors nemalonumams, degamos žvakelės bažnyčioje prie stebuklais garsėjančio paveikslo, prašoma paaukoti Mišias, meldžiant sveikatos, siunčiamos aukos į vienuolynus, kad ten gyvenančios seserys melstųsi ta intencija, bet praktiškai niekas nemėgina ieškoti pagalbos savo šeimos narių tarpe.

Nesuprantama, kodėl žmonės, kilus šeimos krizei, iškilus nesutarimams tarp vyro ir žmonos, nepamąsto, jog tai proga drauge pasimelsti, ir jei tai visiškai nepanaikins kilusios krizės, viskas jau bus kiek kitaip.

Kažkodėl, kalbėdami apie maldos vietą, mes galvojame apie bažnyčias, stebuklingas vietas, atlaidus, bet pamirštame, jog pirmųjų krikščionių maldos vieta buvo jų pačių namai…

Daug kas pasikeitė šių dienų pasaulyje…

Dabar namai, kuriuose visi šeimos nariai susirenka kasdieninei maldai, vadinama pavyzdine, savotiška išimtimi, bet nesuvokiame, kad išimtimi ir absurdu turėtų būti laikoma tokia šeimos bendruomenė, kurioje visiškai nebėra laiko maldai.

Gal todėl kartais ir mes pasijuntame benamiais…

(Mons. Adolfas Grušas)