Popiežiaus Benedikto XVI laiškas Artimųjų Rytų vyskupams, kunigams ir pasauliečiams

Šventųjų Kalėdų proga popiežius Benediktas XVI Artimųjų Rytų katalikų bendruomenėms pasiuntė laišką, kuriame jas paguodė, sustiprino, suteikė patarimus ir išreiškė savo paramą bei vienybę.

Šiuo krikščionims išskirtiniu šventiniu laiku, - rašo popiežius Benediktas, - noriu išreikšti savo dvasinę vienybę su kiekviena, net ir mažiausia Artimųjų Rytų šalių katalikų bendruomene, pasidalinti rūpesčiais, bet taip pat ir krikščioniška viltimi ir kreiptis į visus bibliniu palinkėjimu: „Viešpats tesuteikia jums ramybę“.

Kreipiuosi į tas bendruomenes, kurios jaučiasi „mažosiomis kaimenėmis“ dėl jų brolių ir seserų skaičiaus mažumo, kurios gyvena kitas religijas išpažįstančiose visuomenėse, kurioms šiuo metu tenka gyventi įtampos ir prievartos kontekste.

Toks kontekstas žadina kaltinimo ir pykčio jausmus, skatina kerštui. Gerai žinome, jog tai nėra krikščioniški jausmai, priešingai, jie žmogaus širdį padaro kieta ir taip prarandama proga įnešti krikščionišką indėlį mūsų laiko problemų sprendime.

Pasak popiežiaus, patirtų kančių sąrašo sudarinėjimas, kaip dažnai linkstama daryti, neduoda didelių rezultatų. Sava kančia greičiau tūrėtų padėti suvokti kito žmogaus kančią, suprast kančios bendrumą ir vesti prie dialogo. Patirtis rodo, kad tokia vidinė nuostata duoda didelių vaisių. Krikščionis kančią, sunkią situaciją turėtų priimti meilėje: tada jo kentėjimas tampa didele jėga ir keičia kito žmogaus širdį bei pasaulį. Tada krikščionis tampa „pasaulio druska“. O juk netgi mažas druskos kiekis gali suteikti skonį visam valgiui. Per kančią krikščionis vienijasi su Kristumi, todėl Petras savo laiške ja netgi pavadino „malone“ (1 Pt 1,7-11). Iš Kristaus tikintysis turi semtis jėgų ir vilties, jei ne – rizikuoja patirti pasyvų nusivylimą, pesimizmą, fatalizmą, nepasitikėjimą, savęs gailėjimą ir norą sprukti, nevykdant iš tikėjimo išplaukiančių pareigų. Tik iš Dievo ateina viltis ir stiprybė. Dievo pagalba yra reali, ji nėra tik geri žodžiai, tačiau iš tiesų išplečia mūsų širdį ir protą, leidžia viską suvokti platesnėje perspektyvoje.

Šventasis Tėvas pažymėjo Artimųjų Rytų katalikų bendruomenių išskirtinumą: jos gyvena tose žemėse, kur gimė Išganytojas, kur kūrėsi pirmosios krikščionių bendruomenės, gyveno Bažnyčios Tėvai, vystėsi dvasinės ir liturginės tradicijos. Būtent šių bendruomenių dėka Šventojoje Žemėje esančios krikščionims brangios vietovės nėra tik archeologinės zonos, tačiau gyvos Bažnyčios gyvenimo vietos. Šios bendruomenės labai prisideda prie ekumeninio dialogo.

Popiežius palietė skaudžią ekonominių, politinių ar religinių motyvų skatinamą krikščionių emigracijos iš Artimųjų Rytų problemą. Viena vertus, ji suprantama. Kita vertus, jei vietoj pasitraukimo kančia ir sunkumai būtų priimti, jie taptų balzamu žaizdoms ir susitaikymo bei taikos pradžia. Nereikia užmiršti ir Pauliaus priminimo, kad čia patiriamos kančios neprilygs mūsų laukiančiai šlovei (1 Tes 8,18).

Tikiuosi aplankyti Šventąją Žemę ir viliuos, kad aplinkybės tai leis. Laukiant mano troškimo išsipildymo, jus drąsinu eiti pasitikėjimo keliu, daryti draugiškumo ir geros valios gestus. Šitaip bus dedami pamatai tam brangiam gėriui, kuriuo yra taika, - rašo laiške popiežius Benediktas. Jis taip pat priminė Jono Pauliaus II žodžius: nėra taikos be teisingumo. Ir ten, kur klestėjo prievarta, dažnai teisingumas neįmanomas be atleidimo. Atleidimas išlaisvina galią kurti naują ateitį.

Linkiu jums visiems, kad Kalėdos ženklintų jei ne jūsų kančių pabaigą, tai nors jų palengvinimą, kad suteiktų jums vilties, būtinos toliau stengtis taikos labui. Būkite tikri, kad jus lydi karšta popiežiaus ir visos Bažnyčios malda, - baigdamas rašo Šventasis Tėvas. (rk)